Viešpaties Apsireiškimo iškilmės Evangelija ir homilija

Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“. Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs:

Ir tu, Judo žemės Betliejau,
anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų,
nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą – Izraelį“.

Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“. Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros. Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą. (Mt 2, 1-12)

DIEVO IEŠKOTOJAI

Minint Viešpaties Apsireiškimo šventę svarbiausias yra ne pasakojimas apie trijų išminčių kelionę, bet tikinčiųjų pasirengimas suvokti, kaip įmanoma rasti Dievą.

Visų pirma, derėtų nepamiršti, jog iniciatyva šiame ieškojime visuomet priklauso Dievui. Žmonės leidžiasi tikėjimo kelionėn todėl, kad Dievas pradėjo tą kelionę pirmiau už juos.

Mes galime Dievą rasti todėl, kad Jis jau ieško mūsų. Mes ateiname pas Jį, nes Jis Jau yra su mumis.

Visos malonės ir dovanos, kurių susilaukiame iš Viešpaties, nėra atlyginimas už mūsų pastangas, bet prielaida, paskata mums bent kiek pasistengti, kad savo gyvenimu at itiktu me tikėjimo reikalavimus.

Šios dienos šventė mums atskleidžia begalinį Dievo atsivėrimą visiems žmonėms. Dievas nepriklauso Erodui, nei Rašto aiškintojams, nei piemenims, atėjusiems Kalėdų naktį prie Betliejaus prakartėlės. Jis nepriklauso ir išrinktajai tautai. Jo neturime teisės pasisavinti ir mes…

Atvyksta keliautojai iš tolimų šalių, ateina svetimšaliai ir pagonys. Pagarbinti G i musiojo skuba ir tie, kurių ten niekas nelaukė. Dievas yra visų ir kiekvieno…

Kaip tik tie, atvykusieji iš tolimų kraštų, ir parodo mums, kaip reikia ilgėtis ir ie škoti Dievo.

Jėzaus pagarbinti atvykę išminčiai iškeliavo ne todėl, kad tai jiems būtų buvę įs a kyta. Jiems niekas nedavė jokių patarimų ir jie nepakluso karalių nurodymams. Jie klausė tik savo širdies ilgesio balso, širdies, kuri ilgėjosi Dievo tiesos ir ramybės…

Dievas geografiją supranta kitaip, negu tai būtų galima išdėstyti bet kurioje m o kykloje ar teologijos fakultete. Čia neįmanoma nustatyti, kas yra “artimas”, o kas yra “t o limas”, čia visus atstumus akimirksniu nušviečia ir naikina dieviškoji šviesa, o viską l e mia vidinis nerimas, neišgydomas ilgesys, iš pirmo žvilgsnio neįmanomi tikslai.

Argi troškimas prisiglausti prie Dievo širdies neatrodo prašokantis bet kokius žmogiškus sugebėjimus?…

Tačiau visuomet, norint surasti Dievą, ieškotojams tenka palikti savo rūmus, išs i žadėti tuščių ir dirbtinių teorinių svarstymų ir leisti vedamiems žvaigždės, arba, kitaip t a riant, ženklo, kuriuo pats Dievas nurodo vietą, kur Jis susitiks su Jo ieškančiu žmogumi.

Žvaigždė… sustojo ties vieta, kur buvo kūdikis .

Tai kritiškiausias momentas visų Dievo ieškotojų istorijoje. Jiems tenka nuo an t gamtinės tikrovės pereiti į žemišką realybę. Ženklas buvo nuostabus ir spindėjo danguje, tuo tarpu kasdienybė yra kukli, eilinė, jeigu ne nuvilianti. Paprastas namas… Įprasta sc e na… Asmenys, į kuriuos, eidamas gatve, net neatkreiptum dėmesio…

Įėję į namus, jie pamatė kūdikį su jo motina Marija…

Tik tiek… Net tiek…

Daug lengviau pastebėti žvaigždę ir, nustebus, kad ji pasirodė, sekti ją, aukštai i š kėlus galvą, negu matyti tokį paprastą ir niekuo neišsiskiriantį vargingos šeimos paveik s lą. Vis dėlto šiuo atveju didingas ženklas veda prie paprastos, atrodytų, nereikšmingos, tikrovės.

Parpuolę ant žemės, jį pagarbino…

Tą akimirką jau nebelieka žvaigždės. Lieka tikėjimas, kuris vienintelis leidžia įžvelgti Dievą ir Jį pagarbinti. Tik tikėjimas įgalina mus kontempliuoti Dievo šlovę, did y bę, besislepiančią mažume. Tas įsivaizduojamas menkumas iš tiesų yra Dievo šlovės monstrancija. Jis ne slepia, bet atskleidžia Dievą.

Viešpaties Apsireiškimas vyksta paprastuose, niekuo iš kitų neišsiskiriančiuose namuose, kur motina prie savęs glaudžia kūdikį, tokį paprastą ir silpną, tačiau prieš kurį sulinksta išminčių ir galiūnų keliai…

Ar kartais tai neturi būti ir mūsų n amai?…(mons. Adolfas Grušas)