Marijos Dievo Gimdytojos iškilmės Evangelija ir homilija

Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta. Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose. (Lk 2, 16-21)

TIKĖJIMAS KASDIENYBE

Minint Kalėdų oktavą, kuri sutampa su Naujųjų Metų pradžia, Bažnyčios liturgija prieš mūsų akis iškelia Mariją, kaip Dievo Motiną. Pradėdami dar vieną savo gyvenimo etapą mes žvelgiame į ją ne kaip į Karalienę, Stebuklų Tarpininkę, Užtarėją, bet kaip į Motiną. Toks Jos buvimas labai tylus ir paprastas, taip, kaip kartais nepastebime namuose savo motinos buvimo, tačiau širdimi jaučiame, kaip visa persmelkia jos rūpestis ir meilė, kaip tas jausmas lydi mus kiekvieną dieną.

Šios šventės proga norėčiau ir pasiūlyti pamąstyti apie Marijos tikėjimą, kurį ji išgyveno kiekvieną dieną ir apie tai, kaip tikėjimą suvokiame ir išgyvename mes patys.

Paprastai dailininkai, vaizduodami Dievo Motiną, ją vaizduoja triumfuojančią, apsuptą angelų, nutviekstą nežemiškos šviesos, papuoštą žvaigždžių vainiku. Visiems labiau patinka triumfas, negu kasdienybė.

Ramia sąžine aplenkiame šiokiadienius, tamsybių dienas, kol galiausiai, apskritai pradedame ignoruoti tą Marijos gyvenimo dalį, kuri kaip tik labiau galėtų mums ją priartinti. Kalbėdami apie Karalienę, pamirštame ją, kaip moterį, kuriai visiškai nebuvo svetima kasdienybės našta ir sunkumai, kuriuos privalome pakelti mes patys.

Dar kartą grįžkime prie dailininkų… Įžymiuose paveiksluose Švenčiausioji Mergelė tarsi demonstruoja Kūdikėlį Jėzų, galbūt, žaidžia su Juo, tačiau dažniausiai sėdėdama soste ar bent jau su kur nors paveikslo kampuose šmėkščiojančiomis papūstžandžių angeliukų galvutėmis. Labai retai matome Mariją, šluojančią grindis ar nešančią vandenį, nebent tuose katekizmo paveikslėliuose, kai norima pavaizduoti Jėzaus vaikystės metus…

Kodėl žmonės galvoja, kad Marija bus artimesnė žmogui, apsupta dangiškų būtybių, o ne bendraujanti su kitais kaimo gyventojais?! Kažkodėl manome, kad tokiu būdu pavaizduosime Marijos didybę, nors tuo tik dar labiau atitoliname ją nuo savęs, leisdami ateities horizontą uždengti pilkiems nerimo ir kasdienybės įpročio debesims.

Evangelistas Lukas, aprašydamas apreiškimą Marijai, jį baigia pribloškiančia ir liūdesio pilna fraze: Ir angelas pasitraukė…

Tai tikrai nėra linksma ir laiminga pabaiga, bet veikiau rūpesčių ir įpareigojimų kupina pradžia.
Marija lieka viena… Ji nebesusilaukia kitų stebuklingų pranešimų, jokia žinia iš dangaus daugiau nebeišsklaido jos nerimo ir abejonių.

Savo kelionę jai tenka atlikti vienai, pasikliaujant savo tikėjimu, kai angelai nekloja debesų po kojomis. Kaip ir mums, jai irgi ne kartą teko klausti savęs: “Kodėl taip?” Šviesą, kuri gali nušviesti gyvenimą, jai irgi teko stengtis įžvelgti pro sunkius kančios debesis, neturint iš anksto parengtų atsakymų. Angelas atliko savo pareigą ir pasitraukė.

Nuo tos akimirkos Marijai teko galvoti apie visus kasdienybės įvykius, kad galėtų suprasti, kas iš tiesų vyksta su ja.

…Marija dėmėjosi visus tuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje,- rašo evangelistas. Matyti ir mąstyti. Prisiminti ir palyginti įvykius, kad juose atrastum prasmę, vieningą tikslą.

Kad pamatytum Dievo meilę…

Kiekvieną kartą, kuomet mes drauge su Marija, sugebame ištarti Dievui “taip”, nors visko dar nesuvokdami, mes vis geriau suprantame savo egzistencijos paslaptį.

Su kiekvienu “taip” auga mūsų sąmonė, pasitikėjimas prašoka tyrinėjimus. Tik keliaudami per gyvenimą, jį suprantame, tik gyvendami tiesa, ją atrandame.

Tai paradoksas, persmelkiantis visą Dievo Motinos gyvenimą, kurį ji prisiėmė ir atliko iki pat galo. Tai tikėjimas, kuris tinka ir mūsų kasdienybei drauge su mūsų dangiškąja Motina.

Tegul ir mūsų Naujuosius Metus lydi toji dieviška kasdienybė, leidžianti nuolat su nuostaba išgyventi Dievą. (Mons. Adolfas Grušas).