Popiežiaus bendroji audiencija

Trečiadienio rytą Šv. Petro aikštėje vykusioje bendrojoje audiencijoje dalyvavo 20 tūkstančių maldininkų. Jiems sakytoje kalboje popiežius Benediktas XVI tęsė prieš dvi savaites pradėtą katechezę apie 138 psalmę.

Juk tu mano širdį sukūrei, užmezgei mane motinos įsčiose. Šlovinu tave, nes esu nuostabiai padarytas. Tavo visi darbai nuostabūs, - tai žinau labai gerai. Mano išvaizda tau buvo žinoma, kai buvau slapta kuriamas, rūpestingai sudėtas žemės gelmėse - tavo akys matė mane dar negimusį. Į tavo knygą buvo įrašytos visos man skirtos dienos, kai nė viena jų dar nebuvo prasidėjusi. Kokios nesuvokiamos man tavo mintys, Dieve, ir kiek jų daug! Mėginu jas suskaičiuoti - jų daugiau negu smėlio grūdelių. Ir net jei ir jų galą pasiekčiau, vis dar su tavimi tebebūčiau. Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį, išmėgink mane ir žinok mano mintis. Pažiūrėk, ar einu klystkeliu, ir vesk mane amžinuoju keliu.

Prieš dvi savaites komentuotoje pirmoje šios psalmės dalyje buvo kalbama apie visagalį ir visažinį Dievą, visatos ir istorijos Viešpatį, o ši antrojo dalis kalba apie nuostabiausią Dievo kūrinį – žmogų. Šio trečiadienio bendrosios audiencijos katechezė,- pastebėjo popiežius,- tarsi priderinta prie šiomis dienomis liturgijoje minimo didžiojo slėpinio: Dievo Sūnus tapo žmogumi dėl mūsų išganymo.

Dievo žvilgsnis žmogų mato nuo pat pradžios; mato jį dar „beformį“ motinos įsčiose. Kalbėdamas apie dar motinos įsčiose esantį žmogų, psalmės autorius naudoja „žemės gelmių“ simbolį, reiškiantį nuolatinį gyvybingumą ir vaisingumą. Tai kartu nuoroda į Pradžios knygos pasakojimą apie pirmojo žmogaus sukūrimą: „tuomet Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių“. Kalbėdamas apie žmogaus sukūrimą, žemės simbolį naudoja ir Jobas: „O, atsimink, kad sukūrei mane iš molio“.

Šioje psalmėje labai ryški idėja, kad Dievas jau mato to dar beformio žmogaus, to „embriono“ visą ateitį. Dievo knygoje jau surašytos visos dienos, kurias dar negimusiam žmogui lemta gyventi, visi darbai, kurių pripildys jis savo žemišką buvimą. Vėl grįžtame prie šios psalmės pradžioje šlovinto Dievo visažinojimo. Dievo žvilgsnis mato ne tik dabartį ir praeitį, bet taip pat ir ateitį.

Savo katechezėje popiežius pateikė ir kitą šios psalmės interpretaciją, kurios autorius – prieš beveik pusantro tūkstančio metų gyvenęs Bažnyčios Tėvas popiežius Grigalius Didysis. Jis šioje psalmėje įžvelgia ne tiek žmogaus kūno formavimąsi, jo perėjimą nuo embrioninės stadijos prie gimusio žmogaus, kiek dvasinę žmogaus raidą. Bažnytinės bendruomenė susideda taip pat ir iš tų žmonių, kurių tikėjimas silpnas, kurie nepajėgūs iki galo pasinaudoti dvasinėmis gėrybėmis.

Šis Grigaliaus Didžiojo tvirtinimas,- sakė popiežius Benediktas XVI baigdamas savo katechezę,- tai raginimas ir vilties žinia tiems, kuriems sunkiai sekasi eiti dvasinio ir ba˛nytinio gyvenimo keliu. (jm)