Už "Kalėdų Senelio" figūros slypintis šventasis Mikalojus
Ne visi žino, jog už „Kalėdų Senelio“, dalinančio dovanas, figūros slypi visoje krikščionijoje
garsus šventasis – Šventasis Mikalojus iš Miros, vėliau imtas vadinti šventuoju Mikalojumi
iš Bario.
Yra išlikę labai nedaug patikimų istorinių duomenų apie Mikalojaus
gyvenimą, tad tenka remtis tradicijos pasakojimais. Manoma, kad jis gimė Pataros uostamiestyje,
pietvakarinėje Mažosios Azijos dalyje, dabartinės Turkijos teritorijoje, tarp 260
– 280 metų. Pasak tradicijos, Mikalojaus tėvai, kilmingi ir pasiturintys krikščionys,
sūnų išauklėjo pagal krikščioniškas dorybes bei supažindino jį su Šventuoju Raštu.
Jiems anksti mirus visas turtas atiteko Mikalojui, o šis nusprendė skirti jį geriems
darbams.
Pasak vieno iš žinomiausio pasakojimo apie šventąjį, proga tam pasitaikė
netrukus. Vienas Pataros miesto gyventojas prarado visus savo turtus ir neturėdamas
ko duoti kraičiui, negalėjo rasti savo trims dukterims vyrų. Nebeturint jokios išeities,
šioms būtų tekę verstis prostitucijos amatu. Tai išgirdęs Mikalojus nakties metu jiems
pro langą įmetė auksinių pinigų kapšą. Tokiu būdu vyresnioji duktė galėjo ištekėti.
Per sekančias dvi naktis Mikalojus tokiu pat būdu padėjo kitoms dviem dukterims.
Imperatoriaus
Diokleciano krikščionių persekiojimo metais buvo įkalintas kartu su kitais krikščionimis.
Laisvę atgavo Konstantinui 313 metais paskelbus vadinamąjį Milano tolerancijos ediktą,
kuris leido krikščionims laisvai praktikuoti savo kultą. Tada atvyko į savo krašto
sostinę Mirą, kur mirus miesto vyskupui buvo išrinktas į jo vietą. Apie šį Mikalojaus
gyvenimo laikotarpį tradicija pasakoja, jog jis stebuklingai išgelbsti tris karininkus,
kurie būdami neteisingai nuteisti mirti meldė jo pagalbos.
Yra duomenų, kad
Mikalojus aktyviai dalyvavo pirmajame visuotiniame Bažnyčios susirinkime Nikėjoje
325 metais. Ten jis griežtai pasisakė prieš Arijaus ereziją ir iš visų jėgų stengėsi
apsaugoti savo vyskupiją nuo arijonizmo įtakos. Nedvejodamas uždarinėjo pagoniškas
šventyklas, tarp jų ir pačią svarbiausią savo krašte deivės Artemidės šventyklą. Mirė
gruodžio 6 dieną, kaip manoma, 343 metais.
Jo kultas visų pirma paplito Mažojoje
Azijoje. Jau VI amžiuje Konstantinopolyje buvo 25 Mikalojaus vardu pavadintos bažnyčios,
o jo kapas šalia Miros miesto tapo gausiai piligrimų lankoma vieta. Ilgainiui paplito
daugybė pasakojimų apie Mikalojaus stebuklus, jis buvo laikomas vaikų, mokinių, netekėjusių
merginų ir moterų, jūreivių, žvejų, kvepalų gamintojų bei kalinių globėju. Iš Mažosios
Azijos Mikalojaus kultas išplito visoje bizantiškoje Konstantinopolio imperijoje ir
pasiekė pietinę bei centrinę Italijos dalis, kurios VI amžiuje buvo pavaldžios Konstantinopoliui.
Iš Italijos Mikalojaus kultas po truputi ėmė plisti dabartinėse vakarų Europos šalyse.
Tačiau didžiausią postūmį šventojo pažinimui ir populiarumui Vakaruose davė jo žemiškųjų
palaikų perkėlimas iš Miros į pietų Italijos uostamiestį Barį.
XI amžiuje turkai
mahometonai, jau tapę didele ir organizuota jėga, ėmė skverbtis į krikščionių apgyvendintas
žemes, jie pasiekė ir Miros miesto regioną. Tuo metu jų pagrindinis tikslas buvo plėšimas
ir krikščionių bažnyčios dažnai tapdavo jų taikiniu. Tačiau visų nuostabai Mikalojaus
kapo, ten esančios šventovės bei ją saugančių vienuolių mahometonai nelietė. Vis tik
Bario žmonės, kurie tikėjo, jog Mikalojus saugo miesto jūreivius jūroje, nusprendė,
jog reikia šventojo palaikus perkelti į saugesnę vietą. Tad 1087 metų balandį pasiuntė
į Mirą laivą su 62 žmonių įgula, kuriai vadovavo du kunigai, tariamai prekybos reikalais.
Nakties metu 47 žmonių būrys įėjo į Mikalojaus kapavietę ir surinkęs jo palaikus skubiai
išplaukė atgal į Barį. Po dviejų metų šventojo Mikalojaus palaikai buvo iškilmingai
patalpinti jam skirtos bazilikos kriptoje. Nuo tada visuose Rytuose žinomo šventojo
garsas ilgainiui ėmė plisti visuose Vakaruose, o Bario mieste jo palaikų pargabenimo
diena, gegužės 9, iškilmingai minima iki šiol.
Šventojo Mikalojaus figūra po
truputį tapo gerumo, pagalbos ir džiaugsmo simboliu. Nuo XIV amžiaus imta tikėti,
jog jis atneša dovanėles vaikams, o ikonografijoje Mikalojus vaizduojamas su trimis
maišeliais auksinių pinigų rankoje, taip primenant jo dovanas trejoms neturtingoms
seserims.
Amžiams bėgant ir švento Mikalojaus figūrai vis labiau susiliejant
su liaudies folkloru bei fantazija, jo įvaizdžiai įvairiose šalyse keitėsi. Pavyzdžiui
Rusijoje, kurią Mikalojaus kultas pasiekė jau XI amžiuje, šventasis buvo vadintas
„Ugodnik“, t.y. „tuo, kuris padeda“, jam pavesta globoti nuo vilkų gyvulių bandas,
saugoti nuo ugnies namus. Nepaisant skirtingumo, Mikalojus visada išlieka tuo, kuris
pagelbsti. Jo dovanojamos dovanos taip pat turi šią pagalbos prasmę.
XVI –
XVII amžių bėgyje šventojo Mikalojaus įvaizdis dėl protestantiškos Reformos, nusistačiusios
prieš šventųjų garbinimą, įtakos keitėsi, jo kultas patyrė didelį smūgį, bet neišnyko,
mat žmonės nenorėjo atsisakyti jiems brangios ir artimos šventojo figūros. Ilgainiui
ji buvo sekuliarizuota, o nuo olandiško žodžio „Sinterklaas“, apibūdinančio Šventą
Mikalojų, atsirado amerikietiškas „Santa Klaus“ personažas, kuris šiuo metu, kaip
ir pačios Kalėdų šventės, dažnai yra visiškai komercializuotas. Tačiau mums – krikščionims
– šventasis Miros vyskupas Mikalojus, geradarys ir pagalbininkas, savo gyvenimu liudija,
jog Dieve ir tikėjime į Dievą slypi kiekvienos dovanos šaknys. (rk)