Šv. Tėvo Kalėdų nakties Mišių homilija: "Viešpatie, padaryk mus savo taikos pasiuntiniais!"
Kūčių vakarą, popiežius Benediktas XVI savo namuose, ant darbo kambario palangės uždegė
žvakę, simbolizuojančią Kalėdų taikos troškimą. Tą pačią valandą Betliejuje, Jėzaus
gimimo grotoje, irgi buvo uždegtas Kalėdų taikos žibintas. Kristaus ir Šventosios
Žemės taikos temos buvo pagrindinės Šv. Tėvo Kalėdų nakties Mišių homilijoje.
Šią naktį, kai žvelgiame į Betliejų, ypatingu būdu melskimės už mūsų Išganytojo gimtinę
ir už žmones, kurie ten gyvena ir kenčia. Melskimės už Šventosios Žemės taiką.
Kūdikį, kurio užgimimą Izaijas skelbia, jis pats vadina “Taikos kunigaikščiu”. Apie
jo valdžią jis sako, kad “jo taika begalinė”. Betliejaus piemenims angelų choras Evangelijoje
skelbia “Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė...” Kadaise, - sakė popiežius, skaitydavome
“geros valios žmonėms”. Pagal naująjį vertimą sakome “jo mylimiems žmonėms”. Ką reiškia
šis pakeitimas? Ar gera valia daugiau nieko nereiškia? Klausimą kelkime kur kas aiškiau:
kas yra tie žmonės, kuriuos Dievas myli ir kodėl jis juos myli? Gal Dievas šališkas?
Gal jis myli tik vienus, o kitus palieka jų likimo valiai? Į tai mus atsako Evangelija,
nurodydama kelis konkrečius žmones, kuriuos Dievas myli. Tai Marija ir Jonas, Elžbieta
ir Zacharijas, Simonas ir Ona ir kiti. Bet yra dar dvi grupės žmonių, kurie priklauso
prie Dievo pamiltųjų. Tai piemenys ir Rytų išminčiai, vadinamieji Trys Karaliai. Šią
Šventą naktį, - tęsė popiežius, geriau susipažinkime su Kalėdų nakties Mišių Evangelijos
minimais piemenimis. Kas jie buvo? Piemenys buvo tuometinės visuomenės niekinami.
Jie buvo laikomi nepatikimais ir net neturėjo teisės liudyti teismuose. O kas gi jie
buvo iš tikrųjų? Tai nebuvo kokie šventieji, jei tuo norima pasakyti, kad pasižymėjo
herojiškomis dorybėmis. Tai buvo paprasti žmonės. Evangelija mini vieną piemenų bruožą,
kuris vėliau, Kristaus žodžiuose, įgyja svarbos: jie buvo budrūs. Tai visų pirma yra
ryšku jų išoriniame gyvenime: piemenys naktį budėdami iš arti sergėjo savo avis. Bet
čia pat slypi gilesnė mintis: jie buvo pasirengę Dievo Žodžiui. Jų gyvenimas nebuvo
uždaras sau: jų širdys buvo atvertos. Tam tikru, pačiu giliausiu, būdu jie Jo laukė.
Jų budėjimas tapo jų pasirengimu – piemenys buvo pasirengę klausytis, jie buvo pasirengę
kur nors vykti. Tai buvo laukimas šviesos, kuri nušviestų jiems kelią. Būtent tai
ir yra, kas Dievui svarbiausia. Jis myli visus todėl, kad visi yra jo kūriniai. Bet
kai kas užsklendė Dievui savo sielas. Jo meilė jų niekaip nepersmelkia. Šie žmonės
mano, kad jiems nereikia Dievo. Jie jo nenori. Tuo tarpu kiti, kurie moraliniai gal
ir yra tokie pat pasigailėtini ir nuodėmingi, dėl to bent kenčia. Jie Dievo laukia.
Žino, kad jiems reikia jo gerumo, nors jų mintys apie tai miglotos. Jų sielas, atvertas
laukimui, gali apšviesti Dievo šviesa, o su ja ir Dievo taika. Dievas ieško žmonių,
kurie neštų jo taiką ir ją skelbtų. Tad prašykime jo, kad nerastų mūsų uždara širdimi.
Darykime taip, kad gebėtume tapti veiksmingais jo taikos pasiuntiniais dabartiniais
mūsų laikais.
Viešpatie, - meldė Popiežius homilijos pabaigoje, tebūnie Tavo valia! Padaryk, kad
ten, kur yra nesantaika užgimtų taika! Padaryk, kad apsireikštų meilė ten, kur viešpatauja
neapykanta! Padaryk, kad išauštų šviesa ten, kur vyrauja tamsumos! Padaryk mus savo
taikos pasiuntiniais! (sk)