2005-12-25 14:28:32

Šv. Tėvo Kalėdų nakties Mišių homilija: "Viešpatie, padaryk mus savo taikos pasiuntiniais!"


Kūčių vakarą, popiežius Benediktas XVI savo namuose, ant darbo kambario palangės uždegė žvakę, simbolizuojančią Kalėdų taikos troškimą. Tą pačią valandą Betliejuje, Jėzaus gimimo grotoje, irgi buvo uždegtas Kalėdų taikos žibintas. Kristaus ir Šventosios Žemės taikos temos buvo pagrindinės Šv. Tėvo Kalėdų nakties Mišių homilijoje.

Šią naktį, kai žvelgiame į Betliejų, ypatingu būdu melskimės už mūsų Išganytojo gimtinę ir už žmones, kurie ten gyvena ir kenčia. Melskimės už Šventosios Žemės taiką.

Kūdikį, kurio užgimimą Izaijas skelbia, jis pats vadina “Taikos kunigaikščiu”. Apie jo valdžią jis sako, kad “jo taika begalinė”. Betliejaus piemenims angelų choras Evangelijoje skelbia “Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė...” Kadaise, - sakė popiežius, skaitydavome “geros valios žmonėms”. Pagal naująjį vertimą sakome “jo mylimiems žmonėms”. Ką reiškia šis pakeitimas? Ar gera valia daugiau nieko nereiškia? Klausimą kelkime kur kas aiškiau: kas yra tie žmonės, kuriuos Dievas myli ir kodėl jis juos myli? Gal Dievas šališkas? Gal jis myli tik vienus, o kitus palieka jų likimo valiai? Į tai mus atsako Evangelija, nurodydama kelis konkrečius žmones, kuriuos Dievas myli. Tai Marija ir Jonas, Elžbieta ir Zacharijas, Simonas ir Ona ir kiti. Bet yra dar dvi grupės žmonių, kurie priklauso prie Dievo pamiltųjų. Tai piemenys ir Rytų išminčiai, vadinamieji Trys Karaliai. Šią Šventą naktį, - tęsė popiežius, geriau susipažinkime su Kalėdų nakties Mišių Evangelijos minimais piemenimis. Kas jie buvo? Piemenys buvo tuometinės visuomenės niekinami. Jie buvo laikomi nepatikimais ir net neturėjo teisės liudyti teismuose. O kas gi jie buvo iš tikrųjų? Tai nebuvo kokie šventieji, jei tuo norima pasakyti, kad pasižymėjo herojiškomis dorybėmis. Tai buvo paprasti žmonės. Evangelija mini vieną piemenų bruožą, kuris vėliau, Kristaus žodžiuose, įgyja svarbos: jie buvo budrūs. Tai visų pirma yra ryšku jų išoriniame gyvenime: piemenys naktį budėdami iš arti sergėjo savo avis. Bet čia pat slypi gilesnė mintis: jie buvo pasirengę Dievo Žodžiui. Jų gyvenimas nebuvo uždaras sau: jų širdys buvo atvertos. Tam tikru, pačiu giliausiu, būdu jie Jo laukė. Jų budėjimas tapo jų pasirengimu – piemenys buvo pasirengę klausytis, jie buvo pasirengę kur nors vykti. Tai buvo laukimas šviesos, kuri nušviestų jiems kelią. Būtent tai ir yra, kas Dievui svarbiausia. Jis myli visus todėl, kad visi yra jo kūriniai. Bet kai kas užsklendė Dievui savo sielas. Jo meilė jų niekaip nepersmelkia. Šie žmonės mano, kad jiems nereikia Dievo. Jie jo nenori. Tuo tarpu kiti, kurie moraliniai gal ir yra tokie pat pasigailėtini ir nuodėmingi, dėl to bent kenčia. Jie Dievo laukia. Žino, kad jiems reikia jo gerumo, nors jų mintys apie tai miglotos. Jų sielas, atvertas laukimui, gali apšviesti Dievo šviesa, o su ja ir Dievo taika. Dievas ieško žmonių, kurie neštų jo taiką ir ją skelbtų. Tad prašykime jo, kad nerastų mūsų uždara širdimi. Darykime taip, kad gebėtume tapti veiksmingais jo taikos pasiuntiniais dabartiniais mūsų laikais.

Viešpatie, - meldė Popiežius homilijos pabaigoje, tebūnie Tavo valia! Padaryk, kad ten, kur yra nesantaika užgimtų taika! Padaryk, kad apsireikštų meilė ten, kur viešpatauja neapykanta! Padaryk, kad išauštų šviesa ten, kur vyrauja tamsumos! Padaryk mus savo taikos pasiuntiniais! (sk)







All the contents on this site are copyrighted ©.