Ketvirtas Advento pamokslas Vatikane

Penktadienio rytą popiežiaus namų pamokslininkas tėvas Raniero Cantalamessa popiežiui ir jo dvariškiams sakė ketvirtąjį ir jau paskutinį šių metų Advento pamokslą. Šį kartą pamokslininkas kėlė klausimą „Ar man, asmeniškai, Kristus yra Išganytojas?“

Šiandien, tam tikra prasme, esame tarsi grįžę į pradžią – prieš mūsų akis visas neevangelizuotas pasaulis. Labiau negu Kristumi, žmonės tiki atsitiktinumais, tiki mokslu, tiki pačiais savimi, tiki kažkokia kosmine jėga, kažkokia energija, prie kurios ir jiems reikia harmoningai prisiderinti. Šitam pasauliui mes vėl turime skelbti, kad Kristus yra vienintelis Išganytojas, kad tai jis mus išvaduoja iš blogio ir tai jis mums dovanoja amžiną gyvenimą.

Ar ši žinia galia pasiekti šiuolaikinį žmogų? Žinoma, gali! Gali visų pirma dėl to, kad žmogui šiuolaikinio pasaulio mados yra beveik įvariusios nepilnavertiškumo kompleksą. Žiniasklaida mus vaizduoja tokiais, kokiais mes nesame; kokiais norėtume, bet nesugebame būti. Žmogus norėtų būti panašus į tą siūlomą modelį, bet žino, kad tokiu netaps. Kristus – priešingai. Kristus gimimui pasirinko patį mažiausią Judėjos miestą. Kristus mus išvadavo iš būtinumo būti aukščiau kitų, iš būtinumo rungtyniauti su minia ir stumdytis alkūnėmis, išvadavo iš pavydo. Kristus mums sako, jog save realizuoti, būti tikrais savo pašaukimą vykdančiais žmonėmis mes galime ir savo paprastume. Dievas tapo kūnu. Dievas atėjo pas žmogų ten, kur jis yra.

Žmonija vakar ir šiandien trokšta būti išvaduota iš mirties. Ką apie tai sako krikščionių tikėjimas? Sako paprastą ir labai svarbų dalyką: mirtis yra, mirtis – tai iš tiesų viena didžiausių mūsų problemų, bet Kristus mirtį nugalėjo. Vadinasi, po Kristaus prisikėlimo, žmogaus mirtis jau ne tokia pati kaip anksčiau. Tai tarsi gyvatės įkandimas, nuo kurio žmogus praranda sąmonę, bet nemiršta. Tai jau ne siena, į kurią viskas atsimuša ir sudūžta, bet perėjimas – Velykos. Arba, kaip sakė šv. Augustinas, tai praėjimas į tas kas nepraeina.

Tėvas Cantalamessa pridūrė dar vieną aspektą: Kristus – tai ne kažkokio neapibrėžto pasaulio Išganytojas, bet mano Išganytojas. O jei jis mano išganytojas, tai aš negaliu šio įsitikinimo laikytis tik sau. Kaip sako šv. Petras, aš turiu įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie mane gyvenančią viltį. Vadinasi, aš privalau skelbti tai, kuo pats tikiu, ko pats viliuosi. (jm)