Trečiasis Advento pamokslas Vatikane

Penktadienio rytą popiežiaus namų pamokslininkas kapucinas kunigas Raniero Cantalamessa sakė trečią Advento pamokslą. Šį kartą jis kalbėjo apie tikėjimą į Jėzų Kristų pagal šv. Paulių ir apie su Pauliaus mokymu susijusią bei iš Pauliaus mokymo išplaukiančią vadinamąją nuteisinimo tikėjimu problemą, kuri buvo viena iš teologinio ginčo temų, kitados supriešinusių katalikus ir Liuterio sekėjus.

Kai šv. Paulius apie 57 – 58 metus iš Korinto rašė laišką Romiečiams, tikriausiai jo atmintyje dar nebuvo išblėsęs Atėnų Areopage patirtos nesėkmės atminimas. O vis dėlto Pauliaus tikėjimas nė kiek nesusvyravo. Nors didžioji Evangelijos skelbimo misija dar buvo prieš akis, Paulius nesvyruodamas tikėjo jos sėkme. Antrajame laiške Timotiejui Paulius tvirtino: Kenčiu tuos vargus, bet nesigėdiju, nes žinau kuo įtikėjau. Pauliui tikėjimas buvo viskas. Tikėjimas reiškė daugiau negu klusnus įstatymo vykdymas. Jei žmogus turėtų pasitikėti vien savo darbais, tuomet jis išduotų tikėjimu gaunamą malonę,- tvirtino Paulius laiške Galatams.

Šv. Paulius, minėtame laiške Romiečiams, kalba apie žmoniją, skendinčią nuodėmėje. Iš šios pasmerkimo būsenos Dievas ją išvaduoja Kristaus mirtimi ir priskėlimu. Čia ir glūdi krikščionybės naujumas ir skirtingumas. Kitos religijos, žadėdamos išganymą, siūlo žmogui askezės ir intelektinių paieškų kelią, kurio gale laukia išsigelbėjimas. Krikščionybė kalba ne apie tai, ką žmogus turi daryti, kad išsigelbėtų, bet ką Dievas padarė, kad išgelbėtų žmogų. Krikščioniškoji naujiena prasideda ne žmogaus pastangomis, bet Dievo troškimu, kad žmogus būtų išganytas.

Nors tradiciškai nuteisinimo tikėjimu doktrina tarsi labiau priklauso reformuotiems krikščionims, tačiau mes, katalikai, tam tikra prasme esame pranašesni, nes turime nepaprastą priemonę – turime sakramentus ir visų pirma susitaikinimo sakramentą, kuriame įvyksta nuteisinimas tikėjimu. Išpažinties metu įvyksta nuostabūs mainai, „adminarbile commercium“ – aš Kristui atiduodu savo nuodėmių naštą, o Kristus man duoda savo teisumą. Tai tarsi naujas Krikštas, kuris nuplauna, pašventina ir nuteisina.

Iš kur Paulius sėmėsi, kuo vadovavosi, skelbdamas tą nepaprastą tikėjimo galią? Ne iš Evangelijų, nes jos dar nebuvo parašytos. Be abejo, Paulius buvo gerai susipažinęs su pirmųjų krikščionių žodine tradicija, tačiau dar labiau į įkvėpė jo paties asmeninė patirtis. Kol asmeniškai nesusidūrė su Kristumi, Paulius save laikė išsilavinusiu, garbingu ir gerbtinu Izraelio vyru. Žinojo savo vertę ir neabejojo savo teisumu. Tačiau vėliau laiške Filipiečiams aprašydamas savo atsivertimą, Paulius tą ankstesnį savo teisumą vadina tik blankiu žiburėliu, kuris nesugebėjo apšviesti apgraibomis per tamsumas ieškomo kelio. Susitikimas su Kristumi jam buvo tarsi aušra po tamsios nakties. Išvydęs patekėjusią saulę, žmogus daugiau nesirūpina tuo varganu žiburėliu, kuriuo anksčiau bandė pasišviesti. Išvydęs Kristų – Teisumo saulę, visa, kuo anksčiau tvirtai tikėjo, Paulius vadina tiesiog „sąšlavomis“.

Atidžiau pasižiūrėjus į šį autobiografinį tekstą peršasi išvada, kad pasak Pauliaus, nuteisina ne tiek tikėjimas, kiek asmuo, pats Jėzus Kristus. Juk kiekvieną kartą kai Paulius kalba apie nuteisinimą tikėjimu, jis kalba apie tikėjimą į Kristų, kai kalba apie nuteisinančią malonę, kalba apie Kristaus malonę. (jm)