Užsienyje studijuojančiųjų sielovados kongresas

Nuo antradienio iki penktadienio, gruodžio 13 – 16 dienomis, Vatikane vyks antrasis pasaulinis užsieniečių studentų sielovados kongresas, kurį organizuoja Popiežiškoji migrantų ir keleivių sielovados taryba. Kongrese pirmiausia bus kalba apie sielovadą – tai yra apie katalikų Bažnyčios misiją tarp įvairiose šalyse studijuojančio, iš svetur atvykusio jaunimo. Studijavimo užsienyje reiškinys liečia ne tik tas šalis, kur katalikai sudaro visuomenės daugumą, dėl to į kongresą pakviesti taip pat kitų krikščioniškų konfesijų atstovai. Nors islamo atstovų dalyvavimas kongrese nenumatytas, tačiau tarp keturias dienas vyksiančių debatų temų numatyta dėmesio skirti ir skirtingų religijų dialogo problematikai, kuri šioje specifinėje srityje neišvengiama.

Kaip Vatikano radijui kongreso išvakarėse duotame interviu sakė šį kongresą suorganizavusios Popiežiškosios migrantų ir keleivių sielovados tarybos sekretorius arkivyskupas Agostino Marchetto, rūpintis užsienyje studijuojančio jaunimo sielovada verčia šio reiškinio mastai. Studijavimo užsienyje reiškinys yra vienas dabartinių laiko ženklų, kuris negali likti Bažnyčios nepastebėtas. Per pastaruosius du dešimtmečius užsienyje studijuojančio jaunimo skaičius išaugo dvigubai. Šiandien ne savo gimtųjų šalių universitetus lanko maždaug du milijonai studentų. Daugiausia užsieniečių studentų lanko Jungtinių Amerikos Valstijų universitetus. Net apie 28 procentus iš minėto dviejų milijonų skaičiaus, studijuoja būtent Amerikoje. Antroje vietoje pagal užsieniečių studentų skaičių yra Didžioji Britanija, kur studijuoja 12 procentų iš minėtų dviejų milijonų. Trečioje vietoje – Vokietija – 11 procentų. 10 procentų studijuoja Prancūzijoje, 9 – Australijoje, 4 – Japonijoje.

Nors studijavimo užsienyje reiškinys nelygus emigracijai, nes dauguma į užsienio universitetus išvykstančio jaunimo baigę mokslus grįžta į savo namus, tačiau sielovadiniu požiūriu jų situacija panaši kaip ir migrantų. Jaunas žmogus, išvykdamas į užsienį, atitrūksta nuo savo gimtosios aplinkos, nuo savo vietinės parapijos ar bendruomenės. Kitoje šalyje jį turi pasitikti vietos Bažnyčia ir sudaryti jam palankias krikščioniško gyvenimo sąlygas, nes priešingu atveju, gresia to jauno žmogaus nutolimo nuo aktyvaus krikščioniško gyvenimo pavojus.

Kitas dalykas, kuris turi būti deramai įvertintas, tai skirtingų religijų dialogo galimybė. Kaip pažymėta prieš pusantrų metų paskelbtoje instrukcijoje „Erga Migrantes Caritas Christi“, kitų religijų išpažinėjus į savo tarpą priimantys krikščionys turi būti tolerantiški ir dėmesingi, turi su meile savo aplinkoje priimti iš kitų šalių, kitų kultūrinių ir religinių tradicijų atvykstantį jaunimą. Tačiau krikščioniškas solidarumas su atvykstančiaisiais tuo pat įgalina tikėtis, kad ir atvykstantieji bus dėmesingi toms vertybėms, kurias išpažįsta vietinių gyventojų dauguma. (jm)