III Advento sekmadienio Evangelija ir homilija

Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą.

Toks buvo Jono liudijimas, kai žydai iš Jeruzalės atsiuntė pas jį kunigų ir levitų paklausti: „Kas tu esi?“ Jis prisipažino nesigindamas. Jis prisipažino: „Aš nesu Mesijas!“ Jie ir vėl klausė: „Tai kas gi tu? Gal Elijas?“ Jis atsakė: „Ne!“ – „Tai gal tu pranašas?“ Jis atsakė: „Ne!“ Tada jie tęsė: „Tai kas gi tu, kad mes galėtume duoti atsakymą tiems, kurie mus siuntė? Ką sakai apie save?“ Jis tarė: „Aš – tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią!, kaip yra kalbėjęs pranašas Izaijas“. Atsiųstieji buvo iš fariziejų. Jie dar jį klausinėjo: „Tai kam tu krikštiji, jei nesi nei Mesijas, nei Elijas, nei pranašas?“ Jonas jiems atsakė: „Aš krikštiju vandeniu. O tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate, kuris po manęs ateis, – jam aš nevertas atrišti kurpių dirželio“. Tai atsitiko Betanijoje, anapus Jordano, kur Jonas krikštijo. (Jn 1. 6-8.19-28)

PRANAŠO ŽODIS

Yra žmonių, sugebančių kitus mokyti to, ko patys neišmano…

Deja, yra ir tokių, kurie mano galį kitiems padėti pažinti Kristų, nors patys Jo nepažįsta. Veikiausiai jiems ir buvo skirtas Jono Krikštytojo priekaištas, išsakytas Judėjos dykumoje: Jūsų tarpe stovi tas, kurio jūs nepažįstate.

Sakau jiems, nors, ko gero, labiau tiktų tarti mums…

Jono Krikštytojo žodžiai yra skirti taip pat ir mūsų laikų tikintiesiems, kurie, galbūt, ir sugebėtų pusiau su bėda išlaikyti katekizmo egzaminą, tačiau vargu ar galėtų pasakyti, ką jų gyvenime reiškia Kristus, kokią įtaką Jis daro jų gyvenimui ir pasirinkimams, kiek jų pačių elgesys atitinka Evangelijos idealus.

Šiandien girdime Joną primenant pranašo Izaijo raginimą: Taisykite Viešpačiui kelią!

Pranašas niekuomet nekalba vien tam, kad kalbėtų. Jo žodžiai jaudina, įtraukia, ragina, nuolat visų laikų tikintiesiems primindami, jog jų situacija gali ir nesutapti su Dievo planais.

Todėl visuomet, kai pranašo žodžiai mūsų nesujaudina, neverčia permąstyti gyvenimo, tai reiškia, kad arba pranašas yra netikras, arba mes nemokame jo žodžiuose išgirsti Dievo balso.

Tikriausiai, neveltui žydų pasiuntiniai klausė Joną Krikštytoją: Ar tu esi pranašas? Jie bijojo Mesijo, bijojo ir pranašo, nes jiems patiems buvo patogiau prisiimti vadovų ir įstatymų aiškintojų vaidmenį. Pranašai jiems nebuvo naudingi, nes buvo nesutramdomi, nekontroliuojami, negailestingai nuplėšdami kaukes ir viską sustatydami į savo vietas, nebijodami pasakyti, kad juoda yra juoda, o balta – balta.

Ir šiais laikais valdantiesiems priimtini netikri “pranašai”, negailestingai demaskuojantys tai, kas vyksta kur nors toliau, užsipuolantys netikinčius, jų visuomenėje padaromus nusikaltimus ir neteisingumą, bet atidžiai nutylintys jų pačių klaidas.

Taip pat ir Bažnyčioje susiduriame su šiuo reiškiniu. Kai kam iš Bažnyčios žmonių atrodo, jog Bažnyčiai kenkia bet kokie ginčai, o kritika neša tik žalą. Žinoma, jei pripa˛insime, kad Ba˛nyčią sudaro tik savo tikėjimo tiesų nesuprantantys ir net nemėginantys į jas įsigilinti prisiplakėliai, įsivaizduojantys, kad kartu su laikmečiu privalo kisti ir moralės normos, galima būtų tik pasveikinti tokį požiūrį, tačiau juk iš tiesų taip nėra. Bažnyčios dauguma – tai nuoširdžiai tikintys žmonės, kurie, tačiau, irgi ne visuomet suvokia, kaip turėtų gyventi.

Mes bijome pranašų, nes jie savo žodžiais gali įstumti mus į krizę. Jų ištarmes veikiau galima palyginti ne su puošniais perlais, bet su gruoblėtais akmenimis. Pranašas verčia susvyruoti pasitikėjimo savimi sostą, kurį pasistatome sau, įsivaizduodami, jog mūsų tikėjimas yra pats tvirčiausias. Jis drumsčia miegą ir menkina mūsų pasitikėjimą savimi.

Vis dėlto labiau reiktų bijoti, jei niekuomet neišgirstume nė vieno įspėjančio balso, jei Viešpats leistų mums užliūliuoti save, įsivaizduojant, kad esame saugūs ir verti pagarbos dėl savo tikėjimo, jei griežtas balsas nepažadintų mūsų ir neparagintų tiesinti savo dvasios kelių… (mons. Adolfas Grušas).