Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmė ir Vatikano II Susirinkimo uždarymo 40-osios metinės

Prieš keturiasdešimt metų, 1965-ųjų gruodžio 8 dieną, čia, Šv. Petro bazilikoje, popiežius Paulius VI iškilmingai uždarė Vatikano II Susirinkimą, Jono XXIII pradėtą 1962 metų spalio 11-ąją. Šiais ˛od˛iais popiežius Benediktas XVI pradėjo savo homiliją, sakytą ketvirtadienio rytą aukotų Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmės ir kartu Vatikano II Susirinkimo uždarymo keturiasdešimtosioms metinėms skirtų Mišių metu. Popiežius priminė, kad kai Susirinkimas buvo atidaromas, tądien buvo švenčiama Marijos Motinystės šventė, o kai buvo uždaromas – Nekaltojo Prasidėjimo iškilmė. Tačiau Marijos šventės, jos asmuo, žymi ne tik Susirinkimo ribas, bet visos jo eigos gaires. Susirinkimas mums byloja, jog Marija yra taip glaudžiai susijusi su Bažnyčia, kaip su savo Sūnumi. Neįmanoma Marijos atskirti nuo Bažnyčios, kaip neįmanoma jos atskirti nuo Kristaus. Marija yra Bažnyčios atspindys; jos asmenyje mes matome Bažnyčios ateitį. Nepaisant visų abejonių ir neaiškumų, kurie slegia keliaujančią ir kenčiančią Bažnyčią, Marija visuomet yra kelią į išganymą rodanti žvaigždė. Nekaltai Pradėtojoje Mergelėje mes matome tikrą, nedeformuotą Bažnyčios esmę. Iš jos turime mokytis būti, kaip sako šv. Paulius, šventi ir nekalti Dievo akivaizdoje.

Ką reiškia „Nekaltas Prasidėjimas“? Ar šis Marijos titulas mums ką nors sako? Jo turinį šios dienos liturgija aiškina dviem didžiais pavyzdžiais. Visų pirma – tai pasakojimas apie Apreiškimą Marijai Nazarete. Angelo pasveikinimas įpintas į visą Senojo Testamento tradiciją. Nors Marija yra paprasta, nuolanki provincijos moteris, tačiau jinai priklauso kunigiškai Izraelio giminei, saugančiai tą didįjį paveldą, kuriuo išrinktoji tauta remdavosi visų pirma negandų ir nelaimių laikais. Marijoje glūdi tikrasis Sionas, nesutepta tikrojo Dievo buveinė. Joje yra Dievo namai – pastatyti ne iš akmens, bet iš gyvų žmonių širdžių. Jinai yra atžala, išaugusi iš pargriauto Dovydo medžio. Dievas nepralaimėjo, kaip kad galėjo atrodyti matant Adomo ir Ievos nuopuolį, Babilonijos tremies siaubą ar okupuoto Izraelio visišką nereikšmingumą. Dievas nepralaimėjo ir neapsiriko, nes Nazareto namuose Marijos asmenyje gyveno šventasis Izraelis, išlikęs nesuteptas ir nenusikaltęs. Dievas išgelbėjo savo tautą, iš pargriauto medžio kamieno išželdindamas naują pasaulio kryptį ir prasmę. Marija yra šventasis Izraelis. Priimdama Dievo valią jinai tapo gyvojo Dievo šventykla.

Antrasis šios dienos liturgijos vaizdinys, paimtas iš Prad˛ios knygos, kalba apie per visą žmonijos istoriją nusidriekusią kovą tarp žmogaus ir žalčio, tarp žmogaus ir blogio bei mirties jėgų. Tačiau kartu pažadėta, jog ateis diena, kai moteris sutrins žalčio galvą, kad per moterį ateis Dievo pergalė. Medituodami šį biblinį puslapį, pradedame suprasti kas iš tiesų yra gimtoji nuodėmė ir kas yra šią paveldimą nuodėmę nugalintis išganymas.

Žmogus nepasitiki Dievu. Žmogus įtaria, kad Dievas nori iš jo atimti dalį gyvenimo, kad Dievas yra varžovas, ribojantis mūsų laisvę ir kad tik tuomet pilnai išsiskleis mūsų žmoniškumas, kai Dievą nustumsime į šalį. Žmogus gyvena įtardamas, jog Dievo meilė gali suvaržyti jo nepriklausomybę ir kad tik iš jos išsivadavęs jis galės įvykdyti savo žmogiškumą. Žmogus nenori iš Dievo priimti jo siūlomos gyvenimo pilnatvės. Žmogus nori pats semtis išminties iš pažinimo medžio, nori pagal savo norus kurti pasaulį, nori prilygti Dievui ir pats kovoti prieš mirties sutemas. Žmogus mano, kad meilė yra nepatikima, kad jėgų jam reikia semtis vien iš pasaulio pa˛inimo. Žmogui reikia valdžios ir autonomijos. To siekdamas, jis labiau pasitiki melu, negu tiesa.

Tačiau juk meilė nieko nepavergia, bet ji yra gyvybę laiduojanti malonė. Žmogus juk yra ribota būtybė, dėl to ir jo paties susikuriama laisvė yra ribota. Mes galime tik dalintis laisve su kitais, galime tik gyventi laisvės bendrijoje. Mūsų laisvė gali vystytis tik tuomet jei mes gyvename vienas kitam.

Jei nuoširdžiai pasižiūrime patys į save ir į mūsų istoriją, turime sutikti, kad Pradžios knygos puslapiai, pasakojantys apie gimtąją nuodėmę, kalba tiesą. Tas lašas nuodų, kurį kiekvienas turime savyje, ir yra gimtoji nuodėmė. Jos paveikti, mes neretai galvojame, kad gyvenimas be nuodėmės būti nuobodus, kad tokiam gyvenimui kažko trūktų, kad blogis iš tiesų yra geras dalykas, nes be jo mes negalėtume ragauti savo gyvenimo pilnatvės, kad tam tikras nuolaidžiavimas blogiui yra netgi būtinas.

Pasižiūrėkime į mus supantį pasaulį! Blogis juk visuomet tik dar labiau užnuodija žmogaus gyvenimą, neiškelia jo į aukštybes, nepadaro didesnio, bet tik kenkia žmogui ir jį smukdo. Nekaltai Pradėtosios šventė mus moko, jog paklusdami Dievo valiai mes netampame marionetėmis, bet Dievo dėka pasidarome didesni, pasisemiame iš jo dieviškosios didybės. Žmogus, kuris savo likimą atiduoda į Dievo rankas, nesitraukia nuo kitų žmonių, neužsidaro savo tariamame savarankiškume. Jei žmogus arčiau Dievo, tuo pačiu jis arčiau ir kitų žmonių.

Šito mes mokomės iš Marijos. Dėl savo visiško klusnumo Dievui, jinai tokia artima žmonėms. Dėl to jinai yra paguodos ir pagalbos Motina, į kurią pagalbos gali kreiptis kiekvienas savo nuodėmingo silpnumo slegiamas žmogus. Joje Dievas įspaudė atvaizdą savo Sūnaus, kuris meta viską ir skuba gelbėti pasiklydusios avelės. Marija yra mūsų paguoda, padrąsinimas ir viltis. Jinai šiandien mums sako: turėk drąsos nebėgti nuo Dievo! Nebijok jo! Pabandyk! Turėk drąsos rinktis gėrį! Rizikuok tą gyvenimą, kuris nors tau ir atrodo nuobodus, tačiau iš tiesų toks nėra. Jis kupinas vis naujų atradimų ir staigmenų, nes Dievo gerumas neišsemiamas ir jis niekada nesibaigia. (jm)

Vidudienio malda

Po Marijos Nekalto Prasidėjimo iškilmės Mišių, kuriomis buvo paminėta ir 40 metų sukaktis nuo Vatikano II Susirinkimo uždarymo, per vidudienio maldą Šventasis Tėvas kreipėsi į švento Petro aikštėje susirinkusius maldininkus. Popiežius glaustai dar kartą kalbėjo apie gruodžio 8-ąją minimas šventes.

„Šiandien švenčiamas Mergelės Marijos Nekaltas Prasidėjimas yra intensyvios kontempliacijos diena“, - kalbėjo Benediktas XVI. Marijoje pasirodo visas Dievo gerumas. Kūrėjas savo išganymo plane pasirinko ją savo vienintelio Sūnaus motina, o numatydamas Jo mirtį apsaugojo ją nuo bet kokios nuodėmės dėmės. Šitaip Kristaus ir mūsų Motina tobulai realizuoja bei išgyvena kiekvieno žmogaus pašaukimą. Jau apaštalas Paulius mokė, kad visi esame pašaukti būti šventais ir nekaltais. Marija mus traukia link Dievo ir padeda įveikti vidutiniško gyvenimo, sudarytą iš kompromisų su blogiu, pagundą bei veda link tikro mūsų gėrio atskleidimo.

„Šiandien mano mintys taip pat grįžta į 1965 metų gruodžio 8 dieną, kada Dievo tarnas Paulius VI iškilmingai uždarė ekumeninį Vatikano II Susirinkimą, svarbiausią XX amžiaus Bažnyčios įvykį, prieš trejetą metų atidarytą palaimintojo Jono XXIII“, - tęsė Šventasis Tėvas ir priminė, kad Paulius VI Susirinkimo priimtų dokumentų įgyvendinimą patikėjo Mergelei Marijai, pavadindamas ją Bažnyčios Motina. Benediktas XVI taipogi priminė, jog per ryte švęstas Mišias dėkojo Dievui už Vatikano II Susirinkimą ir Švenčiausiajai Marijai už Bažnyčios gyvenimo ir jo pirmtakų popiežių globą per tuos 40 Susirinkimo nurodymų įgyvendinimo metų.

Paprašęs susirinkusių maldininkų jį dvasiškai lydėti jo piligriminėje kelionėje Romos mieste prie Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos statulos Ispanijos aikštėje, popiežius pasveikino maldininkus prancūzų, anglų, ispanų, lenkų ir italų kalbomis. Ypatingus sveikinimo žodžius Benediktas XVI skyrė olimpinio deglo nešėjams, kurie pakeliui į Turiną, kur vyks žiemos Olimpinės Žaidynės, užsuko į šventojo Petro Bazilikos aikštę. Jis palinkėjo, kad deglo ugnis visiems primintų taikos ir brolybės vertybes, kuriomis remiasi Olimpiada. (rk)

Popiežiaus malda prie Nekaltai Pradėtos Mergelės statulos Ispanijos aikštėje Romoje

Kaip buvo žadėjęs Vidudienio maldoje, Šv. Tėvas, ketvirtadienio popietę, laikydamasis seno papročio, buvo nuvykęs į vietą Romos senamiestyje prie pat Ispanijos aikštės, kur stovi vienas iš žinomiausių Romos vyskupijos paminklų Mergelei Marijai: aukšta kolona ant kurios užkelta Nekaltai Pradėtosios Mergelės statula. Šį paminklą centrinėje Romos aikštėje prieš 149 metus pastatė Benedikto XVI pirmtakas, Nekalto Prasidėjimo dogmą paskelbęs palaimintas popiežius Pijus IX-sis. Nuo tada ir yra išlikęs paprotys, kad kasmet, gruodžio 8-ąją, pats Popiežius atvyksta kartu su savo vyskupijos tikinčiaisiais pasimelsti prie popiežių ir romiečių ypatingai pamėgtos Mergelės Marijos statulos. Benediktui XVI tai buvo pirmas kartas nuo išrinkimo popiežiumi, kad, kaip apaštalo Petro įpėdinis, atvyko prie Nekaltai Pradėtos Mergelės statulos Ispanijos aikštėje.

Priešais paminklą Popiežius pasakė trumpą kalbą, pirmaisiais žodžiais minėdamas Vatikano II susirinkimo uždarymo 40-sias metines, Dievo tarno Pauliaus VI ta progą Nekaltai Pradėtajai Mergelei skirtas mintis ir įvykius, paženklinusius Bažnyčios gyvenimą per pastaruosius 4 dešimtmečius nuo Visuotinio Susirinkimo pabaigos.

Per šį laikotarpį, - sakė Benediktas XVI, Dievo Motina palaikė Bažnyčios ganytojus, pirmiausiai popiežius, reiklioje Evangelijos tarnystėje, vedė Bažnyčią ištikimai suprasti ir įgyvendinti Susirinkimo sprendimus. Todėl visos bažnytinės Bendruomenės vardu noriu padėkoti Mergelei Marijai ir į ją kreiptis tais pačiais jausmais, kurie žadino Susirinkimo Tėvus, būtent Marijai skyrusius paskutinįjį dogmatinės konstitucijos “Lumen Gentium” skyrių, kalbantį apie nenutrūkstantį ryšį, kuris vieniją Švč. M. Marija ir Bažnyčią, - sakė Benediktas XVI.

Taip, norime Tau padėkoti, Mergele, Dievo ir mūsų mylima Motina, kuri užtari Bažnyčią. Tu, kuri be išlygų priėmei dieviškąją valią, pašventei visas jėgas savo Sūnaus asmeniui ir darbams, kaip Tu darei, išmokyk ir mus branginti širdyje ir apmąstyti tyloje Kristaus gyvenimo slėpinius.

Tu, kuri žengei link Kalvarijos nuolat giliai susivienijusi su savo Sūnumi, kuris ant Kryžiaus Tave kaip Motiną paskyrė apaštalui Jonui padaryk, kad visuomet jaustume Tave arti mūsų kiekvieną egzistencijos akimirksnį, ypač tamsos ir išbandymo valandomis.

Tu, kuri per Sekmines, kartu su Apaštalais maldoje meldei Šventosios Dvasios dovanos užgimstančiai Bažnyčiai, padėk ištesėti ištikimai sekti Kristumi. Į Tave, kupini vilties, kreipiame žvilgsnius, kaip į “tikros vilties ir paguodos ženklą, kol ateis Viešpaties Diena”.

Tavęs, Marija, karštomis maldomis šaukiasi viso pasaulio tikintieji, kad įžengusi į Dangų, būdama tarp angelų ir šventųjų, užtartumei mus pas savo Sūnų “iki visos tautų šeimos – ir krikščioniškomis vadinamos, ir dar nepažįstančios savo Išganytojo – taikoje ir santarvėje laimingai susiburs į vieną Dievo tautą, švenčiausiosios ir nedaliosios Trejybės garbei”, Amen.

Po marijinės piligrimystės su Romos tikinčiaisiais prie Nekaltai Pradėtos Mergelės statulos Ispanijos aikštėje, Popiežius sugrįžo į Vatikaną ne tuoj pat, o pakeliui sustojo aplankyti Vatikano II Susirinkimui skirtos parodos. Italijos katalikų Akcijos surengta paroda tęsis iki gruodžio 18 dienos. (sk)