2005-12-07 17:14:51

Bendroji trečiadienio audiencija


Trečiadienio rytą vykusioje popiežiaus Benedikto XVI bendrojoje audiencijoje prefektūros duomenimis dalyvavo apie 20 000 žmonių. Jiems skaitytoje katechezėje apie Mišparų psalmes Šventasis Tėvas šįkart komentavo 137 psalmę, kurią judėjiška tradicija priskiria Dovydui, nors galėtų priklausyti ir vėlesniam laikotarpiui. Psalmininkas gieda Dievui šiuos padėkos žodžius:

Iš visos širdies dėkoju tau, Viešpatie, angelų artume giedu tau šlovės giesmę. Puolu kniūbsčias prie tavo šventųjų Namų, dėkoju tavo šventajam vardui už tavo gerumą ir ištikimybę, nes išaukštinai virš visų savo vardą ir pažadą. Kai šaukiausi, manęs išklausei, suteikei man drąsos. Visi žemės karaliai šlovins tave, Viešpatie, nes išgirdo tavo pažadus. Jie giedos apie Viešpaties kelius, nes didinga yra Viešpaties garbė. Juk nors Viešpats yra aukštybėse, jis rūpinasi kukliaisiais, o išpuikėliai negali nuo jo pasislėpti.

Iš pradžių psalmininkas gieda Šventykloje ar bent jau užsimena apie ją. Angelų apsuptyje danguje gyvenantis Dievas yra taipogi ir žemiškoje Šventyklos erdvėje. Tad Šventykla simbolizuoja Dievo artuma savo tautai. Psalmininkas dėkodamas Viešpačiui už gerumą ir ištikimybę, tai yra, už konkretų bei gyvą Dievo veikimą, kuriuo remiasi jo pasitikėjimas ir viltis, dar kartą patvirtina, jog Dievas yra arti. Jis akimirkai atsimena buvusias skausmo ir sąmyšio dienas – ir jų metu Viešpats guodė ir drąsino, išsklaidė abejones ir baimes, suteikė naujo vitališkumo. Po tokios asmeninės įžangos giedotojas nukreipia žvilgsnį į pasaulį. Jo manymu, „visi žemės karaliai“ prisidės prie jo paties maldos, nes pripažins Viešpaties didybę ir „Viešpaties kelius“. Pastaruoju išsireiškimu užsimenama apie Dievo Savęs apreiškimą ir išganymo planą. Galiausiai pastebima, kad aukštybių Dievas meiliai pasilenkia prie kuklaus žmogaus, bet nusisuka nuo išpuikėlių, parodydamas tokiu būdu savo nusistatymą jų atžvilgiu. Taigi, Dievas stoja silpnesniojo pusėn. Po priminimo visiems karaliams apie tai, kuom jie turi rūpintis valdydami savo tautas, psalmininkas vėl grįžta prie asmeninės perspektyvos:

Nors man tenka bristi per didelį vargą, tu mane palaikai gyvą. Tu pakeli ranką prieš mano įtūžusius priešus, išgelbsti mane tavo dešinė. Viešpats man įvykdys savo užmojį. Tavo ištikima meilė, Viešpatie, amžina, - neatmesk savo rankų darbo.

Šiais žodžiais jis meldžia Viešpaties pagalbos ir ateityje laukiančiuose išbandymuose. „Įtūžę priešai“ simbolizuoja visas kliūtis, kurios gali pasitaikyti teisiojo gyvenimo kelyje. Tačiau teisusis žino, jog Viešpats jo niekad nepaliks, išties gelbstinčią ir vedančią ranką. Tad šie paskutiniai psalmės žodžiai yra teisiojo pasitikėjimo Dievu išpažinimas ir jie mums liudija, kad ir kokie sunkumai mus ištiktų, niekad nebūsime palikti vieni. Dievas iš tiesų mus seka mūsų gyvenimo kelyje.

Po katechezės popiežius Benediktas XVI pasveikino susirinkusius piligrimus prancūzų, anglų, vokiečių ir lenkų kalbomis, jomis dar kartą keletu sakinių paaiškindamas 137 psalmę. Galiausiai pasveikino italų maldininkus, iš kurių išsiskyrė Kunigų kongregacijos surengto suvažiavimo dekreto dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo „Presbyterorum Ordinis“ 40 metų jubiliejui paminėti dalyviai. (rk)







All the contents on this site are copyrighted ©.