Trečiadienio rytą vykusioje popiežiaus Benedikto XVI bendrojoje audiencijoje prefektūros
duomenimis dalyvavo apie 20 000 žmonių. Jiems skaitytoje katechezėje apie Mišparų
psalmes Šventasis Tėvas šįkart komentavo 137 psalmę, kurią judėjiška tradicija priskiria
Dovydui, nors galėtų priklausyti ir vėlesniam laikotarpiui. Psalmininkas gieda Dievui
šiuos padėkos žodžius:
Iš visos širdies dėkoju tau, Viešpatie, angelų artume
giedu tau šlovės giesmę. Puolu kniūbsčias prie tavo šventųjų Namų, dėkoju tavo šventajam
vardui už tavo gerumą ir ištikimybę, nes išaukštinai virš visų savo vardą ir pažadą.
Kai šaukiausi, manęs išklausei, suteikei man drąsos. Visi žemės karaliai šlovins tave,
Viešpatie, nes išgirdo tavo pažadus. Jie giedos apie Viešpaties kelius, nes
didinga yra Viešpaties garbė. Juk nors Viešpats yra aukštybėse, jis rūpinasi
kukliaisiais, o išpuikėliai negali nuo jo pasislėpti.
Iš pradžių psalmininkas
gieda Šventykloje ar bent jau užsimena apie ją. Angelų apsuptyje danguje gyvenantis
Dievas yra taipogi ir žemiškoje Šventyklos erdvėje. Tad Šventykla simbolizuoja Dievo
artuma savo tautai. Psalmininkas dėkodamas Viešpačiui už gerumą ir ištikimybę, tai
yra, už konkretų bei gyvą Dievo veikimą, kuriuo remiasi jo pasitikėjimas ir viltis,
dar kartą patvirtina, jog Dievas yra arti. Jis akimirkai atsimena buvusias skausmo
ir sąmyšio dienas – ir jų metu Viešpats guodė ir drąsino, išsklaidė abejones ir baimes,
suteikė naujo vitališkumo. Po tokios asmeninės įžangos giedotojas nukreipia žvilgsnį
į pasaulį. Jo manymu, „visi žemės karaliai“ prisidės prie jo paties maldos, nes pripažins
Viešpaties didybę ir „Viešpaties kelius“. Pastaruoju išsireiškimu užsimenama apie
Dievo Savęs apreiškimą ir išganymo planą. Galiausiai pastebima, kad aukštybių Dievas
meiliai pasilenkia prie kuklaus žmogaus, bet nusisuka nuo išpuikėlių, parodydamas
tokiu būdu savo nusistatymą jų atžvilgiu. Taigi, Dievas stoja silpnesniojo pusėn.
Po priminimo visiems karaliams apie tai, kuom jie turi rūpintis valdydami savo tautas,
psalmininkas vėl grįžta prie asmeninės perspektyvos:
Nors man tenka bristi
per didelį vargą, tu mane palaikai gyvą. Tu pakeli ranką prieš mano įtūžusius priešus,
išgelbsti mane tavo dešinė. Viešpats man įvykdys savo užmojį. Tavo ištikima
meilė, Viešpatie, amžina, - neatmesk savo rankų darbo.
Šiais žodžiais jis
meldžia Viešpaties pagalbos ir ateityje laukiančiuose išbandymuose. „Įtūžę priešai“
simbolizuoja visas kliūtis, kurios gali pasitaikyti teisiojo gyvenimo kelyje. Tačiau
teisusis žino, jog Viešpats jo niekad nepaliks, išties gelbstinčią ir vedančią ranką.
Tad šie paskutiniai psalmės žodžiai yra teisiojo pasitikėjimo Dievu išpažinimas ir
jie mums liudija, kad ir kokie sunkumai mus ištiktų, niekad nebūsime palikti vieni.
Dievas iš tiesų mus seka mūsų gyvenimo kelyje.
Po katechezės popiežius Benediktas
XVI pasveikino susirinkusius piligrimus prancūzų, anglų, vokiečių ir lenkų kalbomis,
jomis dar kartą keletu sakinių paaiškindamas 137 psalmę. Galiausiai pasveikino italų
maldininkus, iš kurių išsiskyrė Kunigų kongregacijos surengto suvažiavimo dekreto
dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo „Presbyterorum Ordinis“ 40 metų jubiliejui paminėti
dalyviai. (rk)