2005-12-06 17:47:50

Vyko bažnytinei muzikai skirta studijų diena.


Popiežius Benediktas XVI pasveikino pirmadienį vykusios bažnytinės muzikos studijų dienos dalyvius. Liturgijos ir bažnytinės muzikos ekspertų pasitarimą surengė Kulto ir sakramentų kongregacija. Jos vadovui, kardinolui Francisui Arinze adresuotame laiške Šv. Tėvas primena, jog liturgijos darnai ir grožiui popiežiai visuomet skyrė daug dėmesio, tiek senaisiais laikais, tiek pastaraisiais dešimtmečiais. Benediktas XVI savo laiške primena paskutinį oficialų dokumentą, skirtą bažnytinei muzikai – savo pirmtako, popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtą 2003 metų pabaigoje. Jame, panašiai kaip ir naujųjų laikų Bažnyčios istorijoje skelbtuose kituose dokumentuose, ypač Vatikano II Susirinkimo mokyme, kalbama apie būtinumą muziką kuo geriau priderinti prie liturgijos, o taip pat, nemenkinat kitų galimų muzikos formų, akcentuojama grigališkojo choralo svarba.

Atidarydamas pirmadienį vykusią bažnytinei muzikai skirtą studijų dieną, ją surengusios Kultos ir sakramentų kongregacijos prefektas kardinolas Francis Arinze irgi kalbėjo apie būtinumą kiek įmanoma sklandžiau derinti muziką prie liturgijos kilnumo ir joje švenčiamų Kristaus slėpinių. Bažnytinėje muzikoje turi skambėti ir malda, ir grožis ir orumas. Nevalia jai nusmukti į paviršutiniškumą ir lėkštumą.

Kaip žinia, naujos muzikinės formos liturgijoje gana sparčiai ėmė plisti po Vatikano II Susirinkimo, kuris liturginėje konstitucijoje „Sacrosanctum Concilium“ nemažai vietos skyrė ir bažnytinei muzikai. Vėliau, vos keleriems metams praėjus po susirinkimo uždarymo, 1970-aisiais, specialiai bažnytinei muzikai skirtą dokumentą paskelbė popiežius Paulius VI.

Bažnyčia per visus amžius, įvairiomis formomis, bet vis su ta pačia nekintančia ištikimybe, gieda amžiną dangiškąją šlovinimo giesmę, kurią žemėje pradėjo Jėzus Kristus. Taip savo dokumente rašė popiežius Paulius VI.

Krikščioniška religinė muzika gimė iš žydų tradicijos, kuri buvo artima Kristui ir jo apaštalams. Vėliau ją papildė visų krikščionybę priėmusių tautų kultūroms būdingi elementai. Šitaip susiformavusi muzikinė tradicija yra brangus visos Bažnyčios paveldas, kurį branginti ir kuriuo remtis karštai ragino Vatikano II Susirinkimas, minėtoje liturginėje konstitucijoje “Sacrosanctum Concilium”.

Tarp krikščioniškoje tradicijoje sukurtų muzikos formų, Bažnyčiai ypač brangus grigališkasis giedojimas, kuris nuo seno yra pagrindinė Romos Bažnyčios liturgijos muzikinė forma. Bažnyčia brangina ir kitas, ypač polifoninės muzikos formas. Tačiau kiekvienu atveju keliama sąlyga, kad įvairios religinės muzikos rūšys būrų priderintos prie liturgijos veiksmų ir dvasios. Dvidešimtajame amžiuje, o ypač jo antroje pusėje, labai sparčiai vystėsi naujos, nesudėtingos ir populiarios muzikos formos ir religinis liaudies giedojimas. Susirinkimas ragino jį uoliai ugdyti, kad tikinčiųjų balsai galėtų skambėti tiek per jų pačių maldingas ir šventas praktikas, tiek ir per liturgines pamaldas. Tai, savaime suprantama, ir iš kompozitorių, ir iš tekstų kūrėjų reikalauja aukštos kokybės, nes religinė muzika, visos jos formos, turi padėti tikinčiajam giliau ir gyviau dalyvauti Bažnyčios liturgijoje švenčiamuose slėpiniuose. (jm)








All the contents on this site are copyrighted ©.