Popiežius Benediktas XVI pasveikino pirmadienį vykusios bažnytinės muzikos studijų
dienos dalyvius. Liturgijos ir bažnytinės muzikos ekspertų pasitarimą surengė Kulto
ir sakramentų kongregacija. Jos vadovui, kardinolui Francisui Arinze adresuotame laiške
Šv. Tėvas primena, jog liturgijos darnai ir grožiui popiežiai visuomet skyrė daug
dėmesio, tiek senaisiais laikais, tiek pastaraisiais dešimtmečiais. Benediktas XVI
savo laiške primena paskutinį oficialų dokumentą, skirtą bažnytinei muzikai – savo
pirmtako, popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtą 2003 metų pabaigoje. Jame, panašiai
kaip ir naujųjų laikų Bažnyčios istorijoje skelbtuose kituose dokumentuose, ypač Vatikano
II Susirinkimo mokyme, kalbama apie būtinumą muziką kuo geriau priderinti prie liturgijos,
o taip pat, nemenkinat kitų galimų muzikos formų, akcentuojama grigališkojo choralo
svarba.
Atidarydamas pirmadienį vykusią bažnytinei muzikai skirtą studijų dieną,
ją surengusios Kultos ir sakramentų kongregacijos prefektas kardinolas Francis Arinze
irgi kalbėjo apie būtinumą kiek įmanoma sklandžiau derinti muziką prie liturgijos
kilnumo ir joje švenčiamų Kristaus slėpinių. Bažnytinėje muzikoje turi skambėti ir
malda, ir grožis ir orumas. Nevalia jai nusmukti į paviršutiniškumą ir lėkštumą.
Kaip
žinia, naujos muzikinės formos liturgijoje gana sparčiai ėmė plisti po Vatikano II
Susirinkimo, kuris liturginėje konstitucijoje „Sacrosanctum Concilium“ nemažai vietos
skyrė ir bažnytinei muzikai. Vėliau, vos keleriems metams praėjus po susirinkimo uždarymo,
1970-aisiais, specialiai bažnytinei muzikai skirtą dokumentą paskelbė popiežius Paulius
VI.
Bažnyčia per visus amžius, įvairiomis formomis, bet vis su ta pačia nekintančia
ištikimybe, gieda amžiną dangiškąją šlovinimo giesmę, kurią žemėje pradėjo Jėzus Kristus.
Taip savo dokumente rašė popiežius Paulius VI.
Krikščioniška religinė muzika
gimė iš žydų tradicijos, kuri buvo artima Kristui ir jo apaštalams. Vėliau ją papildė
visų krikščionybę priėmusių tautų kultūroms būdingi elementai. Šitaip susiformavusi
muzikinė tradicija yra brangus visos Bažnyčios paveldas, kurį branginti ir kuriuo
remtis karštai ragino Vatikano II Susirinkimas, minėtoje liturginėje konstitucijoje
“Sacrosanctum Concilium”.
Tarp krikščioniškoje tradicijoje sukurtų muzikos
formų, Bažnyčiai ypač brangus grigališkasis giedojimas, kuris nuo seno yra pagrindinė
Romos Bažnyčios liturgijos muzikinė forma. Bažnyčia brangina ir kitas, ypač polifoninės
muzikos formas. Tačiau kiekvienu atveju keliama sąlyga, kad įvairios religinės muzikos
rūšys būrų priderintos prie liturgijos veiksmų ir dvasios. Dvidešimtajame amžiuje,
o ypač jo antroje pusėje, labai sparčiai vystėsi naujos, nesudėtingos ir populiarios
muzikos formos ir religinis liaudies giedojimas. Susirinkimas ragino jį uoliai ugdyti,
kad tikinčiųjų balsai galėtų skambėti tiek per jų pačių maldingas ir šventas praktikas,
tiek ir per liturgines pamaldas. Tai, savaime suprantama, ir iš kompozitorių, ir iš
tekstų kūrėjų reikalauja aukštos kokybės, nes religinė muzika, visos jos formos, turi
padėti tikinčiajam giliau ir gyviau dalyvauti Bažnyčios liturgijoje švenčiamuose slėpiniuose.
(jm)