Popiežiaus žodžiai sekmadienio vidudienį

Sekmadienio vidudienį, iš Vatikano Apaštališkųjų rūmų lango sveikindamas maldininkus, vidudienio maldos proga susirinkusius į Šv. Petro aikštę, popiežius Benediktas XVI, panašiai kaip ir pastaruosius du sekmadienius, vėl kalbėjo apie Advento liturginį metą ir apie Vatikano II Susirinkimą, kurio uždarymo keturiasdešimtosios metinės bus iškilmingai minimos šios savaitės ketvirtadienį, gruodžio 8 dieną.

Advento metu bažnytinė bendruomenė, besirengianti minėti didį Įsikūnijimo slėpinį, kviečiama iš naujo atrasti ir pagilti kiekvieno asmeninį ryšį su Dievu. Lotyniškas žodis „adventus“, kalbantis apie Kristaus atėjimą, iškelia į pirmąjį planą Dievo iniciatyvą, Dievo atėjimą pas žmones. Į tai kiekvienas žmogus turėtų atsiliepti laukimu, ieškojimu, atsivėrimu, pritarimu. Jei Dievas visiškai laisvai, vadovaudamasis vien tik meile, apsireškia ir dovanoja save žmonijai, tai ir žmonija turėtų visiškai laisvai atsiliepti į Dievo meilę. Dievas laukia meilės paskatinto atsakymo. Šiomis dienomis liturgija prieš mūsų akis iškelia tobulą tokio meilės kupino atsakymo pavyzdį – Mergelę Mariją, kurios Nekaltojo Prasidėjimo slėpinį kontempliuosime gruodžio 8 dieną.

Švenčiausioji Mergelė, savo klusnumu ir pasiryžimu visuomet vykdyti Dievo valią yra pavyzdys visiems tikintiems ir Dievo ieškantiems žmonėms. Dievo ieškojimo tematikai, o taip pat laisvės ir tiesos santykiui šiame žmogaus kelyje daug dėmesio skyrė Vatikano II Susirinkimas. Susirinkimo tėvai lygiai prieš keturis dešimtmečius paskelbė deklaraciją apie religijos laisvę, tai yra apie kiekvieno individo ir kiekvienos bendruomenės teisę ieškoti tiesos ir laisvai išpažinti savo tikėjimą. Deklaracija pavadinta jos pirmaisiais žodžiais: „dignitatis humanae“. Religijos laisvė kyla iš ypatingo žmogaus asmens orumo, nes tik žmogus, tarp visų kūrinių, yra pajėgus užmegzti laisvą ir sąmoningą ryšį su Kūrėju. Kadangi žmonės yra asmenys, apdovanoti laisva valia ir protu, dėl to jau pati jų prigimtis juos skatina jausti savo moralinį įsipareigojimą ir ieškoti tiesos, visų pirma tos tiesos, kuri veda į Dievą. Pabrėžęs, kad religinė laisvė yra grindžiama ne subjektyviais žmonių sprendimais, bet pačia žmogaus prigimtimi, Susirinkimas reikalauja, kad ši kiekvieno žmogaus laisvė būtų deramai saugoma ir ginama. Šiandien, praėjus keturiems dešimtmečiams nuo šios deklaracijos paskelbimo, matome, kad religijos laisvės garantavimo problema vis dar yra labai aktuali. Vienur pasaulyje religijos laisvę varžo ideologinio ar religinio viešpatavimo pretenzijos, kitur – įstatymai religijos laisvę garantuoja, bet praktiškai ji pajungta politiniams tikslams ir manipuliacijoms; dar kitur ją neigia kultūroje įsiviešpatavęs agnosticizmas ir reliatyvizmas.

Melskimės,- sakė popiežius baigdamas sekmadienio vidudienį sakytą kalbą,- melskimės, kad kiekvienas žmogus nevaržomai galėtų vykdyti savo prigimtyje įrašytą religinį pašaukimą. Mergelė Marija tepadeda mums Betliejaus Kūdikio veide atpažinti dieviškąjį Išganytoją, atėjusį į pasaulį tam, kad atskleistų mums tikrą Dievo veidą. (jm)