Sekmadienio vidudienį, iš Vatikano Apaštališkųjų rūmų lango sveikindamas maldininkus,
vidudienio maldos proga susirinkusius į Šv. Petro aikštę, popiežius Benediktas XVI,
panašiai kaip ir pastaruosius du sekmadienius, vėl kalbėjo apie Advento liturginį
metą ir apie Vatikano II Susirinkimą, kurio uždarymo keturiasdešimtosios metinės bus
iškilmingai minimos šios savaitės ketvirtadienį, gruodžio 8 dieną.
Advento
metu bažnytinė bendruomenė, besirengianti minėti didį Įsikūnijimo slėpinį, kviečiama
iš naujo atrasti ir pagilti kiekvieno asmeninį ryšį su Dievu. Lotyniškas žodis „adventus“,
kalbantis apie Kristaus atėjimą, iškelia į pirmąjį planą Dievo iniciatyvą, Dievo atėjimą
pas žmones. Į tai kiekvienas žmogus turėtų atsiliepti laukimu, ieškojimu, atsivėrimu,
pritarimu. Jei Dievas visiškai laisvai, vadovaudamasis vien tik meile, apsireškia
ir dovanoja save žmonijai, tai ir žmonija turėtų visiškai laisvai atsiliepti į Dievo
meilę. Dievas laukia meilės paskatinto atsakymo. Šiomis dienomis liturgija prieš mūsų
akis iškelia tobulą tokio meilės kupino atsakymo pavyzdį – Mergelę Mariją, kurios
Nekaltojo Prasidėjimo slėpinį kontempliuosime gruodžio 8 dieną.
Švenčiausioji
Mergelė, savo klusnumu ir pasiryžimu visuomet vykdyti Dievo valią yra pavyzdys visiems
tikintiems ir Dievo ieškantiems žmonėms. Dievo ieškojimo tematikai, o taip pat laisvės
ir tiesos santykiui šiame žmogaus kelyje daug dėmesio skyrė Vatikano II Susirinkimas.
Susirinkimo tėvai lygiai prieš keturis dešimtmečius paskelbė deklaraciją apie religijos
laisvę, tai yra apie kiekvieno individo ir kiekvienos bendruomenės teisę ieškoti tiesos
ir laisvai išpažinti savo tikėjimą. Deklaracija pavadinta jos pirmaisiais žodžiais:
„dignitatis humanae“. Religijos laisvė kyla iš ypatingo žmogaus asmens orumo, nes
tik žmogus, tarp visų kūrinių, yra pajėgus užmegzti laisvą ir sąmoningą ryšį su Kūrėju.
Kadangi žmonės yra asmenys, apdovanoti laisva valia ir protu, dėl to jau pati jų prigimtis
juos skatina jausti savo moralinį įsipareigojimą ir ieškoti tiesos, visų pirma tos
tiesos, kuri veda į Dievą. Pabrėžęs, kad religinė laisvė yra grindžiama ne subjektyviais
žmonių sprendimais, bet pačia žmogaus prigimtimi, Susirinkimas reikalauja, kad ši
kiekvieno žmogaus laisvė būtų deramai saugoma ir ginama. Šiandien, praėjus keturiems
dešimtmečiams nuo šios deklaracijos paskelbimo, matome, kad religijos laisvės garantavimo
problema vis dar yra labai aktuali. Vienur pasaulyje religijos laisvę varžo ideologinio
ar religinio viešpatavimo pretenzijos, kitur – įstatymai religijos laisvę garantuoja,
bet praktiškai ji pajungta politiniams tikslams ir manipuliacijoms; dar kitur ją neigia
kultūroje įsiviešpatavęs agnosticizmas ir reliatyvizmas.
Melskimės,- sakė popiežius
baigdamas sekmadienio vidudienį sakytą kalbą,- melskimės, kad kiekvienas žmogus nevaržomai
galėtų vykdyti savo prigimtyje įrašytą religinį pašaukimą. Mergelė Marija tepadeda
mums Betliejaus Kūdikio veide atpažinti dieviškąjį Išganytoją, atėjusį į pasaulį tam,
kad atskleistų mums tikrą Dievo veidą. (jm)