II Advento sekmadienio Evangelija ir homilija

Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, gerosios naujienos pradžia, kaip pranašo Izaijo parašyta: Štai aš siunčiu pirma tavęs savo pasiuntinį, kuris nuties tau kelią  Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus! Taip pasirodė dykumoje Jonas. Jis krikštijo ir skelbė atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti. Pas jį traukė visa Judėjos šalis ir visi Jeruzalės gyventojai. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje. Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis valgė skėrius ir lauko medų. Jis skelbė: „Po manęs ateina galingesnis už mane, – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia“. (Mk 1, 1-8).



Jonas Krikštytojas tikrai nėra iš tų žmonių, kurie žavėtų ar mėgintų ieškoti populiarumo. Veikiau jau jį galėtume pavadinti šiurkščiu, nemandagiu, laukiniu. Išlepintiems gomuriams nepatiktų dieta, kurios jis laikosi: skėriai ir lauko medus. Nė vienas iš šių laikų politikų nepasirinktų jo savo patikėtiniu, nė viena firma nesiryžtų pavesti jam savo atstovo spaudai pareigų. Jokiam vienuolių ordinui neateitų į galvą pasirinkti Joną Krikštytoją pašaukimų ugdytoju, o bažnytiniuose sluoksniuose jo elgesys atneštų daugiau sąmyšio, negu naudos.

Iš tiesų, Jonas Krikštytojas nėra malonus ir saugumo pojūtį keliantis žmogus. Jo neįmanoma panaudoti propagandai ir gero įvaizdžio kūrimui.

Kita vertus, Išganytojo pirmtakas ir nesistengė kam nors patikti, pataikauti, pelnyti plojimus, pagaliau, dykumoje ištartas žodis pavirsta tyla, o ne pagyrimo šūksniais. Jonas Krikštytojas, priešingai, drąsiai kreipėsi į savo, ko gero, nelabai gausius klausytojus, nors evangelistas Morkus ir stengiasi padidinti jų skaičių, kalbėdamas apie “visus” Judėjos bei Jeruzalės gyventojus. Kažin, ar visi būtų mielai klausęsi apie reikalavimą atsiversti ir maldauti nuodėmių atleidimo… Visi gerai žinome, jog dažnai žmogus verčiau pats save iškelia aukščiau moralės reikalavimų.

Jonas Krikštytojas savo skelbimui pasirinko ne šventyklą, ne miesto aikštę, o dykumą. Vietoje liturginių ar iškilmių rūbų jis apsivilko vargšų klajoklių apdarą, o, išėjęs į dykumą, atskleidė sau gyvenimo esmę, išsivaduodamas iš sąlyginumų, pagražinimų, papildymų ir suvokdamas, kaip reikia pasitikti pas žmones ateinantį Dievą.

Norėdami skelbti Vienintelį Viešpatį, privalome pamiršti tuštybę, pasitikėti kalbos paprastumu, sugebėti tiesiai eiti prie esmės.

Tai labai svarbi Jono Krikštytojo pamoka Bažnyčiai, o ta reiškia: mums visiems.

Mes mėginame kalbėti apie “Tą, kuris turi ateiti”, nuomodami didžiules patalpas, organizuodami papildomus koncertus ir skaičiuodami dalyvius, kad paskui galėtume pasigirti visiems, jog “mūsų yra labai daug”.

Atrodo, kad kartais labiau rūpinamės galinga įgarsinimo technika, negu savo žodžių tikėtinumu…

Mums labiau rūpi papildomos galimybės, negu pats tikėjimas…

Mus taip apsėdo troškimas kiek galima gražiau aprašyti visus savo renginius spaudoje, kad pamirštame esmę, turinį, patį Dievo žodį…

Kaip tik todėl dabar mums tenka gintis, mėginant pateisinti ne pačius skaidriausius sumanymus, nes prieš tai pamiršome, jog krikščionis privalo laikytis savo gyvenimo stiliaus, kuris jau pats liudytų mūsų naudai, kaip Jonui Krikštytojui nereikėjo kalbėti apie save. Jo garbingumas, tiesumas, gyvenimo būdas kvietė žmones ir vertė įsiklausyti į jo žodžius.

Iš tikrųjų, mes visi dar tebesame ieškojimų kelyje. Neįmanoma kam nors pateikti jau parengto pasakojimo apie Dievą. Yra svarbiausi dalykai, nukrypimas nuo kurių reikštų nesąžiningumą ir negarbingumą, tačiau santykį su Dievu kiekvienas mūsų išgyvena savaip, stengdamasis suvokti Viešpaties gailestingumą, meilę, Jo rūpestį žmogumi.

Viena tikra: suvokus tiesą, reikia ja ir gyventi… (mons. Adolfas Grušas).