Beatifikacijos iškilmė Meksikoje

Šį sekmadienį Guadalajaroje, Meksikoje, buvo paskelbti 13 naujų palaimintųjų. Visi jie yra tikėjimo kankiniai, nužudyti 1927 – 1928 metais. Apeigoms vadovavo kardinolas Jose Saraiva Martins, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas.

Nors Meksika yra katalikiškas kraštas, nors didelė dauguma šalies gyventojų yra katalikai, tačiau dar palyginti neseniai, ypač devynioliktojo amžiaus pabaigoje ir dvidešimtojo pirmoje pusėje, Bažnyčia buvo žiauriai persekiojama. Devynioliktojo amžiaus Meksikos liberalioji inteligentija siekianti valstybinės nepriklausomybės, kurstė antibažnytines nuotaikas dėl to, kad dvasininkai esą nepalaiko tautinių siekių. Devynioliktojo amžiaus pabaigoje jau nepriklausoma Meksika nutraukė santykius su Šv. Sostu. Tačiau didžiausi persekiojimai prasidėjo nuo 1917 metų, kai po revoliucijų ir socialinių sukrėtimų, buvo paskelbta nauja valstybės konstitucija, nukreipta prieš Bažnyčią. Ji nepripažino Bažnyčiai juridinio statuso, draudė viešas apeigas, kaip antai procesijos, nepripažino kunigų politinių teisių, ribojo bažnyčių atidarymo laiką ir kunigų skaičių. Taip pat buvo uždrausta aukoti Mišias svetimšaliams dvasininkams. Į Meksikos vyskupų pasipriešinimą tokioms konstitucijos nustatytoms normoms valdžia reagavo represijomis ir prievarta. Tačiau persekiojimai ypač sustiprėjo generolo Plutarco Elģas Calles prezidentavimo metais, kurie tęsėsi nuo 1924 iki 1928. Nuo 1926-ųjų prezidentas Calles nusprendė priversti Meksikos Bažnyčią griežtai laikytis minėtos konstitucijos normų, o nepaklusniesiems numatė negailestingas bausmes. Jo nurodymu iš Meksikos buvo įsakyta išvykti užsieniečiams dvasininkams, uždarytos privačios katalikiškos mokyklos ir labdaros institucijos. Į tai Meksikos Bažnyčia atsakė visišku sielovadinės veiklos sustabdymu. Kaip tik tuo metu katalikiškų sluoksnių nepasitenkinimas išsivystė į pasipriešinimo judėjimą, kurio radikalusis sparnas, pavadintas „Cristeros“ sąjūdžiu, pradėjo ginkluotą partizaninį karą prieš laicistinę valdžią. Nors ginkluotoje kovoje dalyvavo nedidelė pasauliečių katalikų dalis, nors Meksikos Bažnyčios hierarchija, išskyrus asmenines kai kurių dvasininkų iniciatyvas, tiesiogiai nerėmė sukilėlių, valdžiai tai tapo pretekstu atvirai ir žiauriai persekioti visą Bažnyčią, o ne tik ginklu pasipriešinusią mažumą. Šiame kontekste buvo nužudyta daug ne tik kovose dalyvavusių, bet ir taikiai tikėjimą liudijusių tikinčiųjų, tiek dvasininkų, tiek pasauliečių, kurie tapo tikėjimo kankiniais. Daugelis jų buvo sušaudyti be jokio teismo arba remiantis melagingais įkalčiais, kai kurie nužudyti slapčia naktį, o kai kurie viešai ir barbariškai, stengiantis įbauginti žmones.

1929 metais valdžia ir Meksikos Bažnyčia pasiekė susitarimą, po kurio žudynės baigėsi, tačiau Bažnyčios diskriminacija tesėsi dar kelis dešimtmečius. Tik 1992 metų pradžioje iš šalies konstitucijos buvo pašalintos Bažnyčios veiklą ribojančios normos, o tų pačių metų rugsėjo mėnesį atkurti diplomatiniai santykiai su Šv. Sostu.

Pripažindamas meksikiečių kankinių tikėjimo liudijimą ir aktualumą, 1988 metais popiežius Jonas Paulius II palaimintuoju paskelbė tėvą jėzuitą Miguel Agustin Pro, 1992-iais metais dar 25 meksikiečius kankinius, 22 kunigus ir tris pasauliečius, kiek vėliau – tėvą augustinietį Matteo Nieves. O šį sekmadienį jau popiežiaus Benedikto XVI leidimu palaimintaisiais paskelbti dar 13 kankinių. Du iš jų buvo kunigai, 10 pasauliečių, aktyviai dalyvavusių bažnytinėje veikloje ir vienas 14 metų berniukas, kurio išlikimo ištikimu tikėjimui kaina buvo mirtis. (rk)