Šios savaitės antradienį Vatikane vyko kartą per metus rengiamas septynių Popiežiškųjų
akademijų iškilmingas viešas posėdis. Šios septynios akademijos vienija teologijos,
mariologijos ir kitų bažnytinių mokslo šakų bei su krikščionybe susijusių humanistinių
mokslų specialistus. Pati seniausia iš šių septynių akademijų – Meno ir literatūros
akademija – buvo įkurta 1542 metais. 1695 metais buvo įkurta Teologijos akademija.
1810 metais – Romos archeologijos akademija. 1835 metais – Nekaltai Pradėtosios Mergelės
Marijos akademija. 1879 metais – hagiografiją ir tikėjimo liudytojų palikimą studijuojanti
akademija vadinama lotynišku vardu “Cultorum Martyrum”. Tai pačiais 1879 metais taip
pat buvo įkurta Šv. Tomo Akviniečio akademija. Galiausiai, pati jauniausia iš septynių
– 1946 metais įkurta Tarptautinė mariologijos akademija.
Šiemetinio iškilmingo
posėdžio tema: „Kristus, Dievo Sūnus, tobulas žmogus, tikro humanizmo matas“. Šia
proga popiežius Benediktas XVI parašė laišką Popiežiškųjų akademijų koordinavimo komiteto
pirmininkui kardinolui Paul‘iui Poupard’ui.
Šiuolaikinę kultūrą persmelkęs
individualizmas ir reliatyvizmas bando įtikinti žmogų, kad tik jis pats ir niekas
kitas yra svarbiausias jo gyvenimo matas ir tikslas,- rašo popiežius. Egoistinė gerovė
šitaip tampa svarbiausiu visų pasirinkimų ir visos realybės vertinimo kriterijumi.
Žmogus vis labiau užsidaro savyje, savo poreikių mikrokosmose, kuriame nebelieka vietos
didiems idealams, transcenedcijai, Dievui. Tik sugebantis iš savo ankšto egoizmo išsiveržti
žmogus gali blaiviu žvilgsniu žvelgti į save patį, į kitus žmones ir į jį supantį
pasaulį. Kai kurios dabartinės kultūrinės tendencijos verčia žmogų nebręsti, dvasiškai
nesivystyti, visą gyvenimą nugyventi paauglystės būsenoje. Dievo žodis mus verčia
siekti brandos, rašo popiežius primindamas šv. Pauliaus raginimą, nebūti pagonimis,
kurie mėgaujasi savo pačių išmintimi, nebūti vaikais, kurie lengvai pasiduoda visoms
ideologijoms, bet siekti brandos Kristuje. Dievas tam siuntė į pasaulį savo Sūnų,
kad jis atkurtų pasaulyje nuodėmės pažeistą žmoniškumą. Jis yra tikro buvimo žmogumi
idealas, kurio siekti galime ir privalome, pasikliaudami ne vien savo jėgomis, bet
taip pat Dievo malonės pagalba. (jm)