Sekmadienio vidudienio maldoje “Angelus” popiežius Benediktas XVI toliau tikintiesiems
primena II Vatikano Susirinkimo dokumentus. Praėjusį sekmadienį Šventasis Tėvas paminėjo
5 dokumentus, ypatingą dėmesį atkreipdamas į Bažnyčios santykių su nekrikščioniškomis
religijomis deklaraciją „Nostra Aetate“ ir į jos augantį aktualumą. Šį sekmadienį
popiežius kalbėjo apie 1965 metais lapkričio 18 dieną II Vatikano ekumeninio Susirinkimo
priimtą dogminę konstituciją apie Dievo Apreiškimą „Dei Verbum“.
Konstitucija
„Dei Verbum“ yra vienas iš svarbiausių II Vatikano Susirinkimo dokumentų, tapęs pagrindu
eilei kitų. Joje pateikiamas Susirinkimo Tėvų mokymas apie Dievo Apreiškimą ir jo
perdavimą, apie Šventojo Rašto įkvėpimą, interpretavimą ir ypatingą vaidmenį Bažnyčios
gyvenime. Šventasis Tėvas trumpai paminėjo esminius dogminės konstitucijos apie Dievo
Apreiškimą teiginius. Surinkdamas ankstesnio teologinio atsinaujinimo vaisius, II
Vatikano Susirinkimas Kristui skiria centrinį vaidmenį, pristatydamas Jį kaip Tarpininką
ir tuo pat metu viso Apreiškimo pilnatvę. Viešpats Jėzus, Žodis tapęs kūnu, miręs
ir prisikėlęs, atbaigė išgelbėjimo darbą ir pilnai parodė Dievo veidą ir valią. Todėl
nebebus kito viešo Apreiškimo. Apaštalai ir jų įpėdiniai vyskupai paveldėjo Kristaus
Bažnyčiai patikėtą žinią tam, kad ją išsaugotų ir perduotų nepažeistą visoms vėlesnėms
kartoms. Ši žinia yra „patalpinta“ Šventajame Rašte, sudarytame iš Senojo ir Naujojo
Testamento bei Šventojoje Tradicijoje, o Šventoji Dvasia padeda Bažnyčiai su laiku
vis geriau ją suvokti. Šitokiu būdu Patriarchų bei Pranašų Dievas ir toliau kalba
Bažnyčiai, o per ją ir visam pasauliui.
Bažnyčia gyvena ne savimi pačia, -
tęsė Šventasis Tėvas, - tačiau Evangelija ir iš Evangelijos suvokia kokiu keliu reikia
eiti. Pagilintas Dievo Žodžio vertės suvokimas atnaujino Bažnyčios gyvenimą, ypač
tokiose srityse kaip pamokslavimas, katechezė, teologija, dvasingumas ir ekumeniniai
santykiai. Iš tiesu, Dievo Žodis veda tikinčiuosius į tiesos pilnatvę.
Po
II Vatikano Susirinkimo atnaujintą susidomėjimą Dievo Žodžiu popiežius Benediktas
XVI pavadino „Biblijos pavasariu“, taip pažymėdamas jo mąstą ir gylį, ir pasidžiaugė,
jog atgijo ir plačiai paplito sena Švento Rašto dvasinio skaitymo tradicija, vadinama
„lectio divina“. Pagal šią tradiciją pasirinktas Šventraščio tekstas yra daug kartų
kantriai ir atidžiai skaitomas, pasak pirmųjų amžių Bažnyčios Tėvų – beveik gromuliuojamas,
šitaip išspaudžiant iš jo visas „sultis“, kurios maitina meditaciją bei kontempliaciją,
atgaivina tikėjimą kasdieniniame gyvenime. Tam, kad „lectio divino“ būtų iš tiesu
veiksmingas, reikia, kad skaitančiojo protas ir širdis būtų apšviesti Šventosios Dvasios,
kuri ir įkvėpė Šventąjį Raštą, kad skaitantysis nusiteiktų vidinei „pamaldaus klausymosi“
būsenai. Toks turi būti ir visos Bažnyčios nusiteikimas Šventojo Rašto atžvilgiu.
Geriausią pamaldaus klausymosi pavyzdį mums duoda Mergelė Marija ir neatsitiktinai
mariologinėje ikonografijoje archangelo Mykolo pasirodymo metu Marija vaizduojama
skaitanti Šventąjį Raštą, - tikintiesiems priminė popiežius.
Po vidudienio
maldos Šventasis Tėvas pasveikino prancūzų, vokiečių, anglų, lenkų, ispanų ir, žinoma,
italų kalbomis kalbančius piligrimus, trumpai dar kartą primindamas II Vatikano Susirinkimo
priimtos dogminės konstitucijos apie Dievo Apreiškimą „Dei Verbum“ 40 metų jubiliejų.
(rk)