2005-10-29 18:45:31

XI-ios vyskupų Sinodo asamblėjos apžvalga.


Vyskupo Rimanto Norvilos įspūdžiai apie Sinodo asamblėją


XI-ąją eilinę vyskupų Sinodo asamblėją sušaukė Dievo Tarnas popiežius Jonas Pauliaus II. Netrukus po jo mirties naujasis popiežius Benediktas XVI patvirtino savo pirmtako sušauktą Vyskupo sinodo asamblėją bei jo paskirtus Sinodo asamblėjos vadovus ir delegatus.
Sinodo asamblėjoje dalyvavo 256 Sinodo tėvai iš 118 kraštų. Tokio didelio sinodo asamblėjos dalyvių skaičiaus nėra buvę Vyskupų sinodo institucijos 4 dešimtmečių istorijoje. Iš 256 Sinodo tėvų 177 buvo vietinių Bažnyčių išrinkti Sinodo tėvai. Lietuvos Bažnyčiai XI-oje eilinėje Vyskupų sinodo asamblėjoje atstovavo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila. Taip pat buvo pakviesti dvylikos seseriškų krikščioniškų Bažnyčių delegatai, kurie galėjo dalyvauti asamblėjos kongregacijose, sakyti kalbas, tačiau negalėjo balsuoti.

Be to, Sinodo asamblėjos darbuose Sinodo Tėvams talkino 32 ekspertai ir 27 uditoriai iš penkių žemynų. Be pastarųjų, Sinodo tėvams dar talkino grupė asistentų ir vertėjai šešių oficialių Sinodo asamblėjos darbuose vartotų kalbų – lotynų, italų, prancūzų, ispanų, anglų ir vokiečių.

Sinodo darbų eiga vyko taip: Sinodo tėvai sudalyvavo 23-jose generalinėse kongregacijose. Jų metu jie, pagal iš anksto sudarytą norinčiųjų pasisakyti grafiką, remdamiesi savo sielovadine patirtimi kalbėjo Sinodo darbo programoje numatytomis temomis. Bet daugiausia buvo dirbama kalbinėse grupėse, lotyniškai vadinamose „circuli minores“. Būtent šiose mažesnėse darbo grupėse buvo formuluojami konkretūs pasiūlymai baigiamajam Sinodo Tėvų kreipimusis į Dievo Tautą. Paskutinėse generalinėse asamblėjose buvo sujungti į vieną dokumentą skirtingose darbo grupėse suformuluoti pasiūlymai ir, galiausiai, Sinodo tėvai balsavimu turėjo priimti arba atmesti kiekvieną pasiūlymų punktą. Pagal šiuos pasiūlymus rengiamas popiežiaus Posinodinis apaštališkasis paraginimas, paprastai skelbiamas keliems mėnesiams praėjus po asamblėjos uždarymo, yra pagrindinis Sinodo darbo vaisius ir yra oficialus Bažnyčios mokymo dokumentas.

Kodėl pasirinkta būtent tema apie Eucharistiją? Atsakydamas į tai popiežius Benediktas XVI spalio 2 dieną, per sekmadienio vidudienio maldą susirinkusiems piligrimams, sakė: „Nors katalikų doktrina apie Eucharistiją buvo autoritetingai nustatyta jau Tridento Susirinkime, tačiau ji turi būti nuolatos priimama, gyvenama, perduodama vis naujais būdais, pritaikytais besikeičiantiems laikams. Eucharistija tai tarsi padidinamasis stiklas, pro kurį turime žiūrėti į Bažnyčios gyvenimą, kad kiekvienas žmogus galėtų džiaugtis Dievo meile ir surasti gyvenimo pilnatvę.“

Sinodo Tėvai išsamiai nagrinėjo ir plėtojo įvarius liturginius, teologinius, antropologinius, socialinius, kultūrinius Eucharistijos šventimo aspektus. Visų pirmą buvo pabrėžtas tikėjimas į Švenčiausiąją Eucharistiją kaip į Viešpaties kūną, kaip į realiai tarp mūsų esantį Kristų. Daug pasisakiusių vyskupų kalbėjo apie realias problemas, su kuriomis susiduriama skelbiant autentišką Eucharistijos doktriną dabartinio sekuliarizuoto pasaulio žmonėms. Daugeliui sekuliarizuoto pasaulio žmonių, tokios sąvokos kaip realus Kristaus buvimas Eucharistijos duonoje ir vyne yra visiškai nesuprantami, jų mąstysenai svetimi dalykai. O tai savo ruožtu reikalauja, kad Bažnyčios ganytojai, nes tai jie visų pirma yra atsakingi už sielovadą, gerai suprastų šį Bažnyčios ir sekuliarizuotos visuomenės nesusikalbėjimą ir kad stengtųsi naujomis, šiems laikams pritaikytomis priemonėmis, tą nesusikalbėjimą įveikti. Eucharistijos doktrina yra aiški ir nekintanti, tačiau ją skelbiant reikia ieškoti vis naujų žodžių tam, kad Eucharistijos šventimas taptų tikėjimo apie kentėjusį ir prisikėlusį Kristų liudijimu ne tik tolimuose kraštuose, bet ir sau artimiausioje aplinkoje. Apaštalas Paulius laiške korintiečiams apie tai rašė: „Kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis“. Sinodo Tėvai taipogi paragino skatinti Eucharistijos adoraciją nuo pat jaunumės, nes tai ugdo krikščionio sąmoningumą ir šventumą.

Eucharistija yra susijusi ir su kitais sakramentais. Jos priėmimas reikalauja malonės būsenos, todėl negalima užmiršti Atgailos ir Susitaikinimo sakramento nuolatinės praktikos ar pakeisti ją kolektyviniu išrišimu. Dėl panašių priežasčių Sinodo Tėvai pasisakė prieš išsiskyrusių ir Santuokos sakramentą sulaužiusių žmonių dalyvavimą komunijoje, tačiau teigė, jog su jais turi būti bendraujama supratingumo dvasioje, suprantant jų skausmą dėl negalėjimo priimti Eucharistiją. Be to, tai anaiptol nereiškia, jog tie žmonės yra menkesni Bažnyčios nariai ir kad jie turi atsisakyti sekmadieninio dalyvavimo Šventosiose Mišiose. Sinodo Tėvai taip pat pažymėjo, jog asmeniško dalyvavimo Mišiose negali pakeisti jų žiūrėjimas per televizorių, nors Bažnyčia mielai ir su džiaugsmu naudojasi televizija kaip langu, pro kurį žmonės gali pažvelgt į Bažnyčios vidų.

Eucharistijos šventimas reikalauja rimtumo ir gero pasiruošimo. Sinodo Tėvai pabrėžė, jog Eucharistijos liturgija nėra vieno kurio kunigo ar bendruomenės nuosavybė, su kuria jis gali elgtis kaip jam tinkama. Eucharistijos ritualas yra duotas paties Jėzaus ir privalu jį gerbti. Kunigas turi jį atlikti deramai, o per pamokslą aiškindamas Dievo Žodį – remtis Šventojo Rašto pažinimu. Kunigų trūkumas kai kuriose bendruomenėse ar regionuose taip pat nėra, pasak Sinodo Tėvų, priežastis, kuri leistų pažeisti Eucharistijos liturgiją. Tokioje situacijoje esantys žmonės tūrėtų rinktis į Žodžio liturgiją, o vyskupas rūpintis Eucharistijos dalijimo galimybe. Tačiau turi būti labai aišku, jog tokios apeigos nėra tolygus Šventosioms Mišioms.

Kaip jau buvo užsiminta, pagal galiojančias procedūras Sinodo Tėvai paruošė popiežiui skirtą dokumentą, kuriame pateikė 50 pasiūlymų. Šiame dokumente nerasime jokių sensacingų naujovių, kurios siūlytų kaip nors keisti ar reformuoti šiuo metu Bažnyčioje galiojančią Eucharistijos šventimo liturginę tvarką, ją pagrindžiančias tikėjimo tiesas ir ją reglamentuojančias kanonines juridines normas. Siūlymų dokumentas – tai tarsi Bažnyčios eucharistinės doktrinos ir praktikos kompendiumas, patikslinantis kai kuriuos pastaruoju metu diskutuotos aspektus, siūlantis laikytis autentiškos doktrinos ten, kur pastaraisiais dešimtmečiais buvo atsiradę pernelyg laisvų interpretacijų.

Tad kai kurios žiniasklaidos priemonės vėl nupiešė visad „ne“ sakančios Bažnyčios vaizdą, kiti išreiškė nusivylimą teigdami, jog vienuoliktoji eilinė Vyskupų Sinodo asamblėja nieko naujo nepasakė ir esą todėl buvo nevaisinga. Tai nėra tiesa. Didelė naujiena yra Sinodo rezultatų skelbimo tvarkos pakeitimas. Lig šiol kiekviena Sinodo asamblėja parengdavo du baigiamuosius dokumentus: vieną – viešą, kitą – slaptą. Viešasis dokumentas, vadinamasis „Kreipimasis į Dievo tautą“ buvo skelbiamas prieš kiekvienos asamblėjos uždarymą, paskelbtas ir šįkart. Tuo tarpu antrasis ir pats svarbiausias, visus asamblėjos darbus apibendrinantis Sinodo pasiūlymų dokumentas nebūdavo skelbiamas. Jis buvo įteikiamas popiežiui ir juo remdamasis, vėliau, popiežius skelbdavo oficialų savo mokymo dokumentą – Posinodinį apaštališkąjį paraginimą. Dabar, pirmą kartą Vyskupų Sinodo institucijos istorijoje, popiežiaus Benedikto XVI sprendimu, viešai skelbiami taip pat ir Sinodo asamblėjos popiežiui teikiami siūlymai. Patys Sinodo Tėvai teigė, jog jų patirtis buvo labai praturtinta dalijantis ja su kitais ganytojais iš viso pasaulio. Nereikia užmiršti, kad Sinodas sutvirtino vyskupų kolegialumą, o seseriškų Bažnyčių atstovų dalyvavimas buvo dar vienas žingsnis ekumenizmo kelyje. Tad nors ir nebuvo doktrininių naujovių, šis Sinodas atskleidė Bažnyčios gyvybingumą ir įvairovę.
Minėjome, jog Lietuvos Bažnyčiai atstovavo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila. Paprašėme Ganytojo savo ruožtu pasidalyti pasibaigusios Sinodo asamblėjos įspūdžiais: RealAudioMP3







All the contents on this site are copyrighted ©.