Vyskupo Rimanto Norvilos įspūdžiai apie Sinodo asamblėją
XI-ąją
eilinę vyskupų Sinodo asamblėją sušaukė Dievo Tarnas popiežius Jonas Pauliaus II.
Netrukus po jo mirties naujasis popiežius Benediktas XVI patvirtino savo pirmtako
sušauktą Vyskupo sinodo asamblėją bei jo paskirtus Sinodo asamblėjos vadovus ir delegatus. Sinodo
asamblėjoje dalyvavo 256 Sinodo tėvai iš 118 kraštų. Tokio didelio sinodo asamblėjos
dalyvių skaičiaus nėra buvę Vyskupų sinodo institucijos 4 dešimtmečių istorijoje.
Iš 256 Sinodo tėvų 177 buvo vietinių Bažnyčių išrinkti Sinodo tėvai. Lietuvos Bažnyčiai
XI-oje eilinėje Vyskupų sinodo asamblėjoje atstovavo Vilkaviškio vyskupas Rimantas
Norvila. Taip pat buvo pakviesti dvylikos seseriškų krikščioniškų Bažnyčių delegatai,
kurie galėjo dalyvauti asamblėjos kongregacijose, sakyti kalbas, tačiau negalėjo balsuoti.
Be
to, Sinodo asamblėjos darbuose Sinodo Tėvams talkino 32 ekspertai ir 27 uditoriai
iš penkių žemynų. Be pastarųjų, Sinodo tėvams dar talkino grupė asistentų ir vertėjai
šešių oficialių Sinodo asamblėjos darbuose vartotų kalbų – lotynų, italų, prancūzų,
ispanų, anglų ir vokiečių.
Sinodo darbų eiga vyko taip: Sinodo tėvai sudalyvavo
23-jose generalinėse kongregacijose. Jų metu jie, pagal iš anksto sudarytą norinčiųjų
pasisakyti grafiką, remdamiesi savo sielovadine patirtimi kalbėjo Sinodo darbo programoje
numatytomis temomis. Bet daugiausia buvo dirbama kalbinėse grupėse, lotyniškai vadinamose
„circuli minores“. Būtent šiose mažesnėse darbo grupėse buvo formuluojami konkretūs
pasiūlymai baigiamajam Sinodo Tėvų kreipimusis į Dievo Tautą. Paskutinėse generalinėse
asamblėjose buvo sujungti į vieną dokumentą skirtingose darbo grupėse suformuluoti
pasiūlymai ir, galiausiai, Sinodo tėvai balsavimu turėjo priimti arba atmesti kiekvieną
pasiūlymų punktą. Pagal šiuos pasiūlymus rengiamas popiežiaus Posinodinis apaštališkasis
paraginimas, paprastai skelbiamas keliems mėnesiams praėjus po asamblėjos uždarymo,
yra pagrindinis Sinodo darbo vaisius ir yra oficialus Bažnyčios mokymo dokumentas.
Kodėl
pasirinkta būtent tema apie Eucharistiją? Atsakydamas į tai popiežius Benediktas XVI
spalio 2 dieną, per sekmadienio vidudienio maldą susirinkusiems piligrimams, sakė:
„Nors katalikų doktrina apie Eucharistiją buvo autoritetingai nustatyta jau Tridento
Susirinkime, tačiau ji turi būti nuolatos priimama, gyvenama, perduodama vis naujais
būdais, pritaikytais besikeičiantiems laikams. Eucharistija tai tarsi padidinamasis
stiklas, pro kurį turime žiūrėti į Bažnyčios gyvenimą, kad kiekvienas žmogus galėtų
džiaugtis Dievo meile ir surasti gyvenimo pilnatvę.“
Sinodo Tėvai išsamiai
nagrinėjo ir plėtojo įvarius liturginius, teologinius, antropologinius, socialinius,
kultūrinius Eucharistijos šventimo aspektus. Visų pirmą buvo pabrėžtas tikėjimas į
Švenčiausiąją Eucharistiją kaip į Viešpaties kūną, kaip į realiai tarp mūsų esantį
Kristų. Daug pasisakiusių vyskupų kalbėjo apie realias problemas, su kuriomis susiduriama
skelbiant autentišką Eucharistijos doktriną dabartinio sekuliarizuoto pasaulio žmonėms.
Daugeliui sekuliarizuoto pasaulio žmonių, tokios sąvokos kaip realus Kristaus buvimas
Eucharistijos duonoje ir vyne yra visiškai nesuprantami, jų mąstysenai svetimi dalykai.
O tai savo ruožtu reikalauja, kad Bažnyčios ganytojai, nes tai jie visų pirma yra
atsakingi už sielovadą, gerai suprastų šį Bažnyčios ir sekuliarizuotos visuomenės
nesusikalbėjimą ir kad stengtųsi naujomis, šiems laikams pritaikytomis priemonėmis,
tą nesusikalbėjimą įveikti. Eucharistijos doktrina yra aiški ir nekintanti, tačiau
ją skelbiant reikia ieškoti vis naujų žodžių tam, kad Eucharistijos šventimas taptų
tikėjimo apie kentėjusį ir prisikėlusį Kristų liudijimu ne tik tolimuose kraštuose,
bet ir sau artimiausioje aplinkoje. Apaštalas Paulius laiške korintiečiams apie tai
rašė: „Kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties
mirtį, kol jis ateis“. Sinodo Tėvai taipogi paragino skatinti Eucharistijos adoraciją
nuo pat jaunumės, nes tai ugdo krikščionio sąmoningumą ir šventumą.
Eucharistija
yra susijusi ir su kitais sakramentais. Jos priėmimas reikalauja malonės būsenos,
todėl negalima užmiršti Atgailos ir Susitaikinimo sakramento nuolatinės praktikos
ar pakeisti ją kolektyviniu išrišimu. Dėl panašių priežasčių Sinodo Tėvai pasisakė
prieš išsiskyrusių ir Santuokos sakramentą sulaužiusių žmonių dalyvavimą komunijoje,
tačiau teigė, jog su jais turi būti bendraujama supratingumo dvasioje, suprantant
jų skausmą dėl negalėjimo priimti Eucharistiją. Be to, tai anaiptol nereiškia, jog
tie žmonės yra menkesni Bažnyčios nariai ir kad jie turi atsisakyti sekmadieninio
dalyvavimo Šventosiose Mišiose. Sinodo Tėvai taip pat pažymėjo, jog asmeniško dalyvavimo
Mišiose negali pakeisti jų žiūrėjimas per televizorių, nors Bažnyčia mielai ir su
džiaugsmu naudojasi televizija kaip langu, pro kurį žmonės gali pažvelgt į Bažnyčios
vidų.
Eucharistijos šventimas reikalauja rimtumo ir gero pasiruošimo. Sinodo
Tėvai pabrėžė, jog Eucharistijos liturgija nėra vieno kurio kunigo ar bendruomenės
nuosavybė, su kuria jis gali elgtis kaip jam tinkama. Eucharistijos ritualas yra duotas
paties Jėzaus ir privalu jį gerbti. Kunigas turi jį atlikti deramai, o per pamokslą
aiškindamas Dievo Žodį – remtis Šventojo Rašto pažinimu. Kunigų trūkumas kai kuriose
bendruomenėse ar regionuose taip pat nėra, pasak Sinodo Tėvų, priežastis, kuri leistų
pažeisti Eucharistijos liturgiją. Tokioje situacijoje esantys žmonės tūrėtų rinktis
į Žodžio liturgiją, o vyskupas rūpintis Eucharistijos dalijimo galimybe. Tačiau turi
būti labai aišku, jog tokios apeigos nėra tolygus Šventosioms Mišioms.
Kaip
jau buvo užsiminta, pagal galiojančias procedūras Sinodo Tėvai paruošė popiežiui skirtą
dokumentą, kuriame pateikė 50 pasiūlymų. Šiame dokumente nerasime jokių sensacingų
naujovių, kurios siūlytų kaip nors keisti ar reformuoti šiuo metu Bažnyčioje galiojančią
Eucharistijos šventimo liturginę tvarką, ją pagrindžiančias tikėjimo tiesas ir ją
reglamentuojančias kanonines juridines normas. Siūlymų dokumentas – tai tarsi Bažnyčios
eucharistinės doktrinos ir praktikos kompendiumas, patikslinantis kai kuriuos pastaruoju
metu diskutuotos aspektus, siūlantis laikytis autentiškos doktrinos ten, kur pastaraisiais
dešimtmečiais buvo atsiradę pernelyg laisvų interpretacijų.
Tad kai kurios
žiniasklaidos priemonės vėl nupiešė visad „ne“ sakančios Bažnyčios vaizdą, kiti išreiškė
nusivylimą teigdami, jog vienuoliktoji eilinė Vyskupų Sinodo asamblėja nieko naujo
nepasakė ir esą todėl buvo nevaisinga. Tai nėra tiesa. Didelė naujiena yra Sinodo
rezultatų skelbimo tvarkos pakeitimas. Lig šiol kiekviena Sinodo asamblėja parengdavo
du baigiamuosius dokumentus: vieną – viešą, kitą – slaptą. Viešasis dokumentas, vadinamasis
„Kreipimasis į Dievo tautą“ buvo skelbiamas prieš kiekvienos asamblėjos uždarymą,
paskelbtas ir šįkart. Tuo tarpu antrasis ir pats svarbiausias, visus asamblėjos darbus
apibendrinantis Sinodo pasiūlymų dokumentas nebūdavo skelbiamas. Jis buvo įteikiamas
popiežiui ir juo remdamasis, vėliau, popiežius skelbdavo oficialų savo mokymo dokumentą
– Posinodinį apaštališkąjį paraginimą. Dabar, pirmą kartą Vyskupų Sinodo institucijos
istorijoje, popiežiaus Benedikto XVI sprendimu, viešai skelbiami taip pat ir Sinodo
asamblėjos popiežiui teikiami siūlymai. Patys Sinodo Tėvai teigė, jog jų patirtis
buvo labai praturtinta dalijantis ja su kitais ganytojais iš viso pasaulio. Nereikia
užmiršti, kad Sinodas sutvirtino vyskupų kolegialumą, o seseriškų Bažnyčių atstovų
dalyvavimas buvo dar vienas žingsnis ekumenizmo kelyje. Tad nors ir nebuvo doktrininių
naujovių, šis Sinodas atskleidė Bažnyčios gyvybingumą ir įvairovę. Minėjome, jog
Lietuvos Bažnyčiai atstovavo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila. Paprašėme Ganytojo
savo ruožtu pasidalyti pasibaigusios Sinodo asamblėjos įspūdžiais: