XXXI Eilinio sekmadienio Evangelija ir homilija

Anuomet Jėzus kreipėsi į minią ir į savo mokinius: „Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiški n tojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir la i kykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro. Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmo nėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti. Jie viską daro, kad būtų žm o nių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų spurgus. Jie mė gsta pirm ąsias vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose, mėgsta sveikinimus aikštėse ir trokšta, kad žmonės va d intų juos 'rabi'.

O jūs nesivadinkite 'rabi', nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai. Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje. Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kris tus. Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas“. (Mt 23, 1–12)



GANYTOJAS, KURIO LAU KIA ŽMONĖS


Tikriausiai, reiktų sutikti, jog fariziejų raugo pakanka visais laikais. Ne kartą sus i duriame su situacija, kai tikintieji visiškai teisėtai priekaištauja savo dvasios vadovams, kad jie nevykdo tų reikalavimų, kuriuos pateikia žmonėms. Dažnai tai tampa netgi sav o tišku pasiteisinimu, norint išsisukti iš vienos ar kitos priedermės, kurią reikia įvykdyti ir kuri, tikinčiųjų nuomone, pažeidžia jų teises.

Visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro…

Šie Išganytojo žodžiai drąsina ganomuosius, tačiau kartu tampa priekaištu ganyt o jams, kurie kartais pasimeta, nelabai žinodami, ko iš jų laukia žmonės. Jie juk irgi yra t o kie patys žmonės, pajutę savyje Dievo kvietimą ir išdrįsę į jį atsiliepti, tačiau likę kartu su savo jausmais ir silpnybėmis.

Tad, ko gero, šiandien ir verta sustoti ties klausimu, ko tikintieji laukia iš savo ga nytojų…

Nemanau, kad jie iš kunigų reikalautų nepaprastos tobulybės, būtent, visiško atit i kimo tarp žodžių ir darbų, mokymo ir kasdieninio gyvenimo, patarimų ir praktinių pavy z džių.

Jeigu leidimas skelbti Dievo žodį būtų griežtai priklausomas nuo visapusiškai p a vyzdingo elgesio, nė vienas kunigas neturėtų teisės praverti burnos ir bažnyčių sakyklos liktų tuščios. Išimtį galėtų sudaryti šventieji, tačiau ir šiuo atveju nebūtų kam kalbėti Di e vo vardu, nes bet kuris šventasis nežino, kad jis toks yra, ir laiko save vienu didžiausių nusidėjėlių.

Tikintie siems jau pakyrėjo pamokslininkai, abejingais veidais kalbantys apie aukščiausius dalykus ir net nemėginantys suprasti žmonių rūpesčių, bijantys net mintimis prisiartinti prie vargo ir skausmo.

Tikriausiai, pakaktų, kad kunigas kalbėtų apie tai, ko jis pats siekia, stengiasi, nors tos pastangos ir ne visuomet būna apvainikuotos sėkme. Kunigu pasitikima ne tu o met, kai jis kalba apie nepasiekiamas aukštybes, bet kuomet jame pačiame galima matyti ieškantį, vargstantį, dvasioje kovojantį su savo silpnybėmis žmogų, kuris, kad ir suklu p damas, nenustoja kopęs aukštyn, o, padaręs klaidą, turi nusižeminimo tai išpažinti.

Toks kunigas, išgirdęs kritiką savo atžvilgiu, neliepia kritikuojančiam tylėti, sak y damas, jog šis nieko nesupranta ir negerbia vyresniųjų. Jis sutinka kalbėtis, diskutuoti, netampa vien kaltintoju, bet sugeba viską kritiškai įvertinti, nevengdamas tapti ir kaltin amuoju.

Tai, ką girdime iš kunigo lūpų niekada negalės būti absoliučiai patvirtinta darbais, tačiau pakanka, jei jo balse galima justi nuoširdų tikėjimą, sumišusį su skausmu ir liūd e siu, kilusiu dėl to, kad jis supranta tą milžinišką disproporciją.

Tikintieji nelabai noriai klausosi griežtų pamokymų ir nurodymų, skelbiamų savo neklaidingumu įsitikinusio asmens. Jie nereikalauja, kad kunigas pateiktų savo “šventumo liudijimą”. Jiems pakanka jausti, jog tai yra žmogus, besistengiantis ir nesiliaujantis stengęsis tapti geresniu. Drauge su savo ganomaisiais… (mons. Adolfas Grušas)