XXX eilinio sekmadienio Evangelija ir homilija

Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus privertęs nutilti sadukiejus, susirinko draugėn, ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas jį, paklausė: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“. (Mt 22, 34–40)

TAI, KAS SVARBIAUSIA

Dažnai mėgstama sakyti, kad Jėzus, kalbėdamas apie Dievo ir artimo meilės įsakymus, jais pagrindė visą krikščionybę ir tvirtinama, jog tai naujovė, kurios niekada nebuvo kitoje religijoje.

Vis tiktai pačiuose Viešpaties žodžiuose nebuvo kažko ypatingai naujo ir revoliuciško.

Jau Senajame Testamente buvo pirmasis įsakymas, kalbantis apie Dievo meilę. Netgi daugiau: šį įstatymą, tarsi savotišką litaniją kiekvieną rytą ir vakarą kartodavo pamaldūs žydai, šie žodžiai buvo išrašyti ant jų namų durų.

Jau Senajame Testamente Dievo valia pasireikšdavo meile artimui. Šio sekmadienio Mišių pirmasis skaitinys aiškiai parodo, kaip senovėje žydai turėdavo parodyti dėmesį silpniausiems visuomenės nariams, nuolat įspėjant, kad Dievas visuomet gina neturinčius kitokios apsaugos.

Vis dėlto Išganytojas kiek kitaip sudėjo svarbiausius akcentus, nurodydamas, kaip šie svarbiausi dalykai privalo atsispindėti mūsų tikėjime ir gyvenime.

Kalbant konkrečiai, iš karto galime pastebėti, jog Jėzaus lūpose didžiausias, “pirmasis” įsakymas suteikia reikšmę visiems kitiems dalykams. Kaip tik todėl visa pamaldumo praktika, nuostatų laikymasis, demonstruojamas religingumas, jei nesilaikoma šio įsakymo, neturi jokios vertės.

Įsakymas mylėti Dievą yra “pirmas” ne todėl, kad juo pradedamas sąrašas. Jėzus jį tarsi įdeda į žmogaus širdį. Kaip širdis varinėja kraują po žmogaus organizmą, taip ir pirmasis įsakymas tampa centru, nuo kurio viskas prasideda, juo privalo būti persmelktas visas gyvenimas.

Krikščionis neturi teisės sakyti: mylėjau Dievą, bandžiau mylėti artimą, o dabar galiu užsiimti kitais darbais.

“Kitų” darbų nebus, jei jie nebus susiję su pirmuoju – meilės - įsakymu.

Kristaus žodžiuose nauja yra tai, kad Jis neatskiriamai sujungė meilės Dievui ir artimui įsakymus.

Mes kažkodėl visuomet stengiamės juos suvokti atskirai. Svarstome dirbtinai iškeltas problemas apie tai, kaip mylime Dievą, atskirai kalbame apie savo pareigas artimui.

Mums atrodo, jog esame “religingi”, kuomet meldžiamės, priimame sakramentus, varstome bažnyčios duris.

Tuo pat metu net nepagalvojame, jog galime vadintis “religingais” ir tuomet, kai kovojame už teisingesnę visuomenę, pasirūpiname apvalyti savo vidų ir apsitvarkyti aplink save, kai nenusišaliname nuo pagalbos kitiems, parodome pagarbos niekinamam žmogui, stengiamės palengvinti seno žmogaus vienatvę, išklausome giminaičių problemų ir rūpinamės palengvinti gyvenimą sau ir kitiems.

Ir vis dėlto, kas yra svarbiausia?

Manyčiau, jog svarbiausias dalykas – suprasti, jog Jėzus neįpareigoja visuomet ieškoti atsakymo smulkmeniškuose knygose surašytuose nurodymuose, bet liepia žvelgti į savo širdį, kurioje privalo būti vietos meilės įsakymams. Tik jų laikydamiesi būsime tikri, jog renkamės teisingą kelią, sugebėsime pajusti savo tikėjimą, kaip gyvenimo būdą. Tada niekuomet nekils problemų, kaip geriausiai galime parodyti meilę Dievui ir nebereiks kankinamai klausti savęs, kas iš tiesų yra mūsų artimas. (mons. A. Grušas)