Tęsia darbus Vyskupų Sinodas. Eucharistija ir krikščionių vienybė.

Antradienį, aštuntąją Vyskupų Sinodo darbo posėdžių dieną, įvyko dvi generalinės kongregacijos – du bendrieji visų Sinodo Tėvų susitikimai. Jau artėja prie pabaigos vyskupų pasisakymai, o nuo ketvirtadienio, pasiskirstę į kalbines darbo grupes, vyskupai pradės rengti siūlymų dokumentą.

Vakar mūsų laidoje kalbėjome apie Eucharistijos ir misijos santykį. Šiandien kelias minutes skiriame Sinodo posėdžių salėje dažnai keliamam Eucharistijos ir Bažnyčios vienybės sąryšiui, Eucharistijos ir ekumenizmo sąsajoms.

Kaip žinoma, Bažnyčia yra mistinis Kristaus kūnas. Bažnyčiai priklauso visi, kas krikšto sakramentu tapo Kristaus kūno nariais. Tačiau, nors krikštą pripažįstame svarbiausiu krikščionių vienybės laidu, vis dėlto žinome, kad tikros regimos krikščionių vienybės dar nėra ir kad akivaizdžiausias tos vienybės nebuvimo ženklas yra tai – kad krikščionys dar negali kartu švęsti Eucharistijos.

Iš šalies galbūt galėtų atrodyti, kad pakaktų tik skirtingų Bažnyčių atstovams susitikti ir priimti sprendimą kartu švęsti ir Eucharistiją. Tačiau iš tiesų taip nėra. Toks sprendimas, prieš tai nepašalinus kitų kliūčių ir skirtumų, būtų ne tik nenaudingas, bet pakenktų pačiam ekumeniniam judėjimui.

Šie klausimai gana plačiai išdėstyti prieš dvejus metus paskelbtoje popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikoje apie Eucharistiją.

Bendras Eucharistijos šventimas neįmanomas kol nėra atkurta tikėjimo išpažinimo vienybė, kol nepašalinti skirtumai liečiantys kitus sakramentus, ypač kunigystės sakramentą, kuris yra tiesiogiai susijęs su apaštališkos įpėdinystės tęstinumu. Tad, toks, tik sutartinai nuspręstas bendras Eucharistijos šventimas netgi kliudytų pasiekti visišką bendrystę, nes silpnintų tarp skirtingų bendrijų realiai esančio atstumo pajautą, ar net įtvirtintų dviprasmišką požiūrį į vienas ar kitas tikėjimo tiesas. Žengti visiškos vienybės linkme galima tiktai tiesoje, o tiesos nutylėjimas būtų tik kompromisas, o ne nuoširdus sprendimas.

Eucharistijos šventimo klausimu tiek Bažnyčios mokymas, tiek kanonų teisė aiškiai sako, kad koncelebracija, kai nėra visiškos bendrystės, neleistina. Tačiau čia pat Jonas Paulius II priduria, kad kitaip žiūrima į Eucharistijos teikimą ypatingomis aplinkybėmis pavieniams asmenims, priklausantiems Bažnyčioms ar bažnytinėms bendruomenėms, kurios nėra visiškoje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia. Jonas Paulius II pabrėžia, kad tokiais atvejais siekiama atsiliepti į pavienio tikinčiojo troškimą ir tai neturi būti suprantama kaip interkomunijos visuotinio praktikavimo įteisinimas, nes interkomunija negalima, kol visiškai neatkurti regimi bažnytinės bendrystės saitai.

Popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikoje apie Eucharistiją taip pat sakoma, jog šių nuostatų priminimas neturėtų būti suprantamas kaip kažkoks antiekumeninis atsiribojimas nuo kitų krikščionių ir neįmanomų patenkinti sąlygų kėlimas. Priešingai, sąžiningas visų šioje srityje nustatytų normų laikymasis išreiškia ir sykiu laiduoja tiek mūsų liudijamą meilę Kristui Švenčiausiajame Sakramente, tiek ir mūsų pagarbą kitų krikščioniškųjų konfesijų broliams, su kuriais turime kalbėtis atvirai, nieko nenutylėdami ir nieko nepagrąžindami. Tiesos sakymas ir liudijimas tuo pačiu pasitarnauja ir bendram vienybės siekimui. Nuoširdžiai ekumeniškai nusiteikę krikščionys dabartiniame nevienybės konstatavime, negalėjime kartu švęsti Eucharistiją, turėtų matyti ne nepakeičiamą pralaimėjimą, bet skatinimą vis uoliau šalinti vienybės kliūtis.