Prasidėjo antroji Vyskupų Sinodo darbo savaitė.

Prasidėjo antroji Eucharistijai – Bažnyčios gyvenimo ir misijos šaltiniui ir viršūnei – skirtos Vyskupų Sinodo asamblėjos savaitė. Pirmadienio rytą įvyko jau vienuoliktoji, o po pietų dvyliktoji generalinės kongregacijos, tai yra bendrieji susitikimai, kuriuose, turėdami labai nedaug laiko - tik po šešias minutes, vienas po kito pasisako Sinodo Tėvai. Šiems pasakymams bus skirtos dar keturios generalinės kongregacijos – dvi antradienį iš ryto ir po pietų bei dvi trečiadienį iš ryto ir po pietų. Nuo ketvirtadienio prasidės kalbinių darbo grupių, lotyniškai vadinamų „circuli minores“ posėdžiai. Jose vyskupai pradės rengti pasiūlymus, pagal oficialią lotynišką Sinodo nomenklatūrą, vadinamus „prepositiones“. Penktadienį po pietų vėl numatytas bendras visų Sinodo Tėvų posėdis, kuriame bus pateiktos pirmos darbo kalbinėse grupėse ataskaitos. Tad per šią savaitę jau turėtų pradėti ryškėti konkrečių siūlymų kontūrai. Tačiau, čia turbūt reikia priminti, kad pagal prieš keturis dešimtmečius nustatytą Sinodo darbo tvarką, šie vyskupų suformuluoti pasiūlymai nebus viešai skelbiami. Iš įvairių nuomonių ir pasiūlymų bus sudarytas bendras vienas dokumentas, kuris pačioje Sinodo asamblėjos pabaigoje bus įteiktas popiežiui. Ir tik vėliau, paprastai po kelių mėnesių, remdamasis asamblėjoje dalyvavusių vyskupų siūlymais, popiežius paskelbs oficialų dokumentą, vadinamąjį Posinodinį apaštališkąjį paraginimą.

* * *

Tarp lig šiol pasisakiusių Sinodo Tėvų, dažnas minėjo Eucharistijos ir Bažnyčios misionieriško pašaukimo tarpusavio sąsajas. Šį aspektą neatsitiktinai paryškina ir tas faktas, kad Sinodo asamblėjos uždarymas numatytas spalio 23 dieną, kuomet Bažnyčia švenčia Pasaulinę misijų dieną. Tačiau Bažnyčios misija – tai ne tik vadinamosios misijos „ad gentes“, tai yra Kristaus skelbimas tolimuose kraštuose, bet taip pat liudijimas sau artimiausioje aplinkoje. Misijos sąsajoms su Eucharistija, ypač krikščionio misijai liudyti Kristų čia ir dabar, daug dėmesio skirta ir popiežiaus Jono Pauliaus II laiške „Mane nobiscum Domine“ („Pasilik su mumis, Viešpatie“), kuriuo buvo skelbiami, dabar jau besibaigiantys, Eucharistijos metai.

Primindamas Jėzaus susitikimą su Emauso mokiniais, savo dokumente popiežius Jonas Paulius II rašo, kad atpažinę Viešpatį, abu mokiniai tuoj pat pakilo nuo stalo ir nuskubėjo kitiems pranešti ką pamatė ir išgirdo. Kas iš tikrųjų sutinka Prisikėlusįjį maitindamasis jo kūnu bei krauju, tas negali pasilaikyti išgyvento džiaugsmo vien sau. Susitikimas su Kristumi, nuolatos gilinamas Eucharistijos artybėje, žadina Bažnyčios ir kiekvieno krikščionio troškimą liudyti ir evangelizuoti.

Popiežius Jonas Paulius II taip pat primena kiekvienoje Mišių aukoje tuoj pat po konsekravimo kartojamus žodžius: „Mes skelbiame, Viešpatie, Tavo mirtį, ir išpažįstame Tavo prisikėlimą, laukdami Tavęs ateinant“. Ši liturginė formulė paimta iš šventojo Pauliaus Pirmojo laiško Korintiečiams, kuriame apaštalas sako: „Kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis“. Apaštalas artimai susieja dalyvavimą Eucharistijos aukoje ir skelbimą.

Apie siuntimą byloja ir paskutiniai Mišių žodžiai: „Ite, missa est“. Nors lietuviškai šioje vietoje paprastai sakoma „Telydi jus Viešpaties ramybė“, iš tiesų gi čia kalbama apie misiją, apie siuntimą į pasaulį skelbti tuos slėpinius, kurie yra švenčiami Eucharistijos aukoje. „Ite, missa est“ – pažodžiui reiškia: „eikite, esate siunčiami“.

Tokiai misijai Eucharistija teikia ne tik vidinės jėgos, bet ir, tam tikra prasme, planą,- toliau sakoma Eucharistijos metus paskelbusiame popiežiaus Jono Pauliaus II Apaštališkajame laiške. Kiekvienas krikščionis turi įsisavinti Eucharistijos reiškiamas vertybes, jos įkvepiamas nuostatas, jos žadinamus gyvenimo sprendimus. Tačiau toks asmeninis žmogaus gyvenimas pagal Eucharistiją tuo pat turi būti regimas ir visuomenėje. Savo gyvenimu žmogus kitiems turi duoti liudijimą. Nebijokime kalbėti apie Dievą ir iškėlę galvas liudyti savo tikėjimo,- ragino Jonas Paulius II skelbdamas Eucharistijos metus. Klysta manantys, kad vieša nuoroda į tikėjimą kažkaip griauna teisėtą valstybės ir pilietinių institucijų autonomiją. Net jei istorija rodo, kad šioje srityje ir tarp tikinčiųjų netrūko klaidų, dėl to kaltos ne krikščioniškosios šaknys, bet krikščionių nenuoseklus tų šaknų laikymasis.

Krikščionis, dalyvaudamas Eucharistijoje, mokosi tapti bendrystės, taikos ir solidarumo skatintoju visomis gyvenimo aplinkybėmis. Šitokio pašaukimo, šitokio siuntimo į pasaulį aktualumą dar labiau paryškina dabartiniai nerimą keliantys mūsų dienų pasaulio įvykiai, per pasaulį nuvilnijusi terorizmo bangą, neužbaigtų senų ir pradėtų naujų karų tragedija. Dabartinio pasaulio vaizdas,- sakė popiežius Jonas Paulius II,- kaip niekada kviečia krikščionis išgyventi Eucharistiją kaip didžią taikos mokyklą, ugdančią vyrus ir moteris, kurie įvairiais atsakomybės lygmenimis gali tapti dialogo ir bendrystės skatintojais socialiniame, kultūriniame ir politiniame gyvenime.

Kitas iš Eucharistijos išplaukiančio liudijimo aspektas - tai Eucharistiją švenčiančiai bendruomenei teikiamas postūmis įsipareigoti kurti teisingesnę ir broliškesnę visuomenę. Juk pasaulyje yra šimtai milijonų žmonių, kamuojamų bado dramos, ekonomiškai silpnas šalis vargina ligos, seni žmonės kenčia vienatvę, milžiniškų sunkumų našta slegia bedarbius ir imigrantus. Šių negerovių akivaizdoje, mes krikščionys iš mūsų tarpusavio meilės ir mūsų rūpinimosi kitais žmonėmis būsime atpažįstami kaip tikri Kristaus mokiniai.