Kardinolo Klemenso Augusto von Galeno beatifikacija

Sekmadienio rytą kardinolas José Saraiva Martins, Šventųjų kongregacijos prefektas, aukojo Šventąsias Mišias per kurias palaimintuoju buvo paskelbtas Dievo tarnas Miunsterio arkivyskupas Klemensas Augustas von Galenas. Kardinolas Martins per pamokslą priminė, jog vyskupas von Galenas sunkiais Bažnyčiai ir Vokietijai nacionalsocialistinio režimo laikais sugebėjo herojiškai praktikuoti krikščioniškas ir ganytojiškas dorybes ir dėl drąsaus pasipriešinimo hitleriniui režimui buvo vadintas „Miunsterio liūtu“. Prieš Žodžio liturgiją buvo paskelbtas Benedikto XVI apaštališkasis laiškas, kuriame popiežius, remdamasis savo apaštaliniu autoritetu, suteikė vyskupui von Galenui „palaimintojo“ titulą, o jo liturginio minėjimo diena buvo paskirta kovo 22-oji. Pats Šventasis Tėvas Šventųjų Mišių pabaigoje pasveikino beatifikacijos iškilmėse dalyvavusius kardinolus, vyskupus ir tikinčiuosius, o paskui visiems suteikė apaštalinį palaiminimą.

Klemensas Augustas von Galenas gimė 1878 metais kilmingoje šeimoje Vokietijoje. Baigęs jėzuitų gimnaziją studijavo Freiburge, Insbruke ir Miunsteryje, o 1904 metais buvo įšventintas į kunigus. Buvo paskirtas dirbti į Berlyną, kuriame iš viso praleido 23 metus, tarp jų ir I Pasaulinį karą. 1929 metais von Galenas buvo paskirtas švento Lamberto parapijos Miunsteryje klebonu, o 1933, mirus vyskupui Johannesui Poggenburgui, išrinktas Miunsterio vyskupu. Savo devizu jis pasirinko posakį „Nec laudibus, nec timore“, kuris reiškia, kad „nei pagyros, nei baimė“ nukreips nuo Dievo kelio.

Jau savo pirmajame ganytojiškame laiške 1934 vyskupas von Galenas pasmerkė tada dar neseniai įsigalėjusį nacionalsocializmą, pavadindamas jį neo-pagoniška ideologija. Tada jis rašė, jog ši doktrina „iškelianti rasę virš moralės, kraują virš įstatymo“ iš tikro yra antikrikščioniška religinė apgavystė, besitaikanti sugriauti krikščioniškus pamatus ir krikščionys turi ją ryžtingai atmesti. Vėliau, remdamasis konkordato sutartimi, kiek galėdamas gynė Bažnyčios ir katalikiškų organizacijų laisvę bei tikybos dėstymo išlaikymą mokyklose. 1936 metais vėl atvirai apkaltino nacionalsocialistinį Hitlerio režimą diskriminuojant, įkalinant ir netgi žudant krikščionis dėl jų įsitikinimų. 1937 sausio mėnesį von Galenas popiežiaus Pijaus XI kvietimu su kitais vyskupais atvyko į Romą tam, kad Šventajam Tėvui papasakotų apie situaciją Vokietijoje ir prisidėtų prie enciklikos „Mit Brennender Sorge“ paruošimo. Enciklika pasirodė po poros mėnesių ir joje Pijus XI atvirai apkaltino hitlerinį režimą visais įmanomais būdais darant spaudimą Vokietijos Bažnyčiai ir tikintiesiems, šiurkščiai pažeidinėjant jų teises ir laisves, iškraipant religines sąvokas ir bandant iš Bažnyčios padaryti savo tikslams parankų įrankį. Panašiai kaip vyskupas von Galenas, Pijus XI bandymus virš visų kitų tautų ir rasių iškelti ir sudievinti vokiečių tautą bei valstybę pavadino neo-pagonybe. Nacistinė valdžia šios enciklikos platinimą pavadino „valstybės išdavystės aktu“ ir areštais, draudimais bei konfiskavimais bandė jį sustabdyti Vokietijoje. Tuo tarpu von Galenas savo diecezijoje liepė atspausdinti 120 000 enciklikos egzempliorių. Popiežius minėtoje enciklikoje taip pat rašė, jog jau atėjo toks laikas, kai krikščionis nebegali tylėti ir daryti kompromisus rizikuodamas savo išganymu, tačiau turi rinktis heroizmo kelią, netgi jei turėtų sumokėti aukščiausią – gyvybės – kainą. Šitokią kainą vyskupas von Galenas buvo pasiruošęs mokėti, kai 1941 metais pasakė savo tris išgarsėjusius pamokslus. Tada Miunsterio vyskupas griežtai pasisakė prieš režimo veiklos metodus, slaptosios policijos Gestapo darbus, koncentracijos stovyklas ir pareikalavo Vokietijos piliečių teisės į gyvybę, į neliečiamumą ir į laisvę gerbimo iš Reicho pusės. Trečiojo pamokslo metu neabejodamas pasmerkė medicininius eksperimentus su neįgaliaisiais ir slaptą nacistų sumanymą, apie kurį jam pavyko sužinoti, juos, senukus bei protiškai neįgalius žmones ir vaikus žudyti. Nerinkdamas atsargių žodžių vyskupas von Galenas sakė, jog už nacionalsocialistinės doktrinos slypi tik neapykanta visai žmonijai ir pareiškė nenorįs su žudikais turėti ką bendro. Šios vyskupo kalbos buvo atspausdintos ir pasklido visoje šalyje tarp piliečių ir kareivių, sulaukdamos didelio susidomėjimo ir pritarimo. Po Pijaus XI mirties 1939 metais išrinktas jo įpėdinis Pijus XII netrukus po pamokslų parašė Berlyno vyskupui von Preysingui, jog drąsus von Galeno žingsnis buvo žengtas pačiu laiku ir kad jį asmeniškai tokia Miunsterio vyskupo drąsa labai pradžiugino, o pamokslų žodžius perskaitė savo artimiesiems. 1942 metais, pačiame karo įkarštyje, garsus Jungtinių Amerikos Valstijų dienraštis New York Times išspausdino straipsnį pavadinimu „Dvasiškis, kuris metė iššūkį Hitleriui“, kuriame vyskupas von Galenas buvo pavadintas „didžiausiu antikrikščioniškos nacionalsocialistinės programos priešininku“.

Akivaizdu, jog hitlerinis režimas negalėjo likti abejingas. Jau ankščiau Miunsterio vyskupas buvo patyręs daug išpuolių ir bauginimų iš nacių pusės, tačiau dabar Propagandos ministerija, vadovaujama Josepho Goebbelso, von Galeno pamokslus, ypač trečiąjį, įvertino kaip „tiesioginę aštriausią ataką prieš nacizmą per visus jo egzistavimo metus“, o aukščiausi nacių partijos funkcionieriai pareikalavo pakarti vyskupą. Tiesą sakant, to laukė ir pats vyskupas von Galenas. Vis dėlto Hitleris, žinodamas didelį Westfalijos žemės gyventojų palaikymą vyskupui ir vengdamas kaitinti ir taip jau įkaitusią situaciją, nusprendė palaukti palankesnio momento, pažadėjęs, jog po „galutinės pergalės“ atsiskaitys su von Galenu iki „paskutinio cento“. Vis tik režimas atsikeršijo suimdamas ir uždarydamas į koncentracijos stovyklas 42 Miunsterio vyskupijos kunigus, iš kurių 10 ten mirė.

Hitlerio pažadams, pralaimėjus nacistinei Vokietijai, nebuvo lemta išsipildyti. Bet ir pasibaigus karui von Galenas toliau tęsė savo ganytojišką misiją liudyti tiesą, daug kam tapdamas atramos figūra. Jis nedvejojo pasmerkti sąjungininkus už masinius Vokietijos miestų bombardavimus ir ryžtingai atmetė teiginius, jog dėl karo yra kalta visa vokiečių tauta. 1946 metais, popiežiaus Pijaus XII kvietimu vyskupas von Galenas atvyko į Romą ir vasario 18 dieną buvo nominuotas kardinolu, daugelio, tarp jų ir paties popiežiaus, akyse būdamas tikras didvyris. Deja, kovo 17 dieną, praėjus šiek tiek daugiau nei mėnesiui, jau grįžęs į Miunsterį Klemensas Augustas von Galenas pasiligojo ir už 5 dienų mirė. Jis buvo palaidotas subombarduotos Miunsterio katedros koplyčioje. 1956 spalio mėnesį buvo pradėta jo kanonizacijos byla, taip pripažįstant, jog jis nusipelnė altorių garbės ir visiems katalikams gali būti pavyzdžiu.