XXVIII eilinio sekmadienio Evangelija ir homilija

Jėzus vėl ėmė kalbėti palyginimais:

„Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves. Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nepanorėjo eiti. Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: 'Sakykite pakviestiesiems: Štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!' Tačiau kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti, o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė. Tuomet karalius užsirūstino ir, nusiuntęs kariuomenę, sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą. Galop jis tarė tarnams: 'Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves'. Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo. Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu. Jis tarė jam: Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?' Tasai tylėjo. Tuomet karalius paliepė tarnams: „Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas'. Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų“. (Mt 22, 1-10.11-14).

KARALYSTĖS DŽIAUGSMAS

Palyginimas apie karaliaus sūnaus vestuvių pokylį savyje slepia visą eilę netikėtumų. Tikriausiai, Išganytojas siekė nustebinti savo klausytojus, drauge leisdamas jiems suprasti, jog Dievo karalystė matuojama visiškai kitokiais matais, ir joje laikomasi kitokios logikos.

Visų pirma tenka stebėtis tuo, kaip Viešpats pavaizduoja Dievo karalystę. Ko gero, tikėtumės susidurti su įvaizdžiu, kuomet Dievas atsiskaito su žmonėmis, apdovanodamas geruosius ir bausdamas piktuosius, ištirdamas, kaip jie laikėsi įstatymų ir tikrindamas atneštus dokumentus...

Tačiau viso to nėra. Jėzus pasakoja apie vestuvių pokylį, džiaugsmo, draugiškumo, susitikimo bendravimo ir artumo simbolį.

Kitas siurprizas - tai absurdiškas pakviestųjų atsisakymas, kuomet pakviestieji parodo nepagarbą, nusišalina, demonstruodami savo nepritarimą. Visi turi ką veikti. Tik valdovo vestuvės niekam nerūpi...

Kur kas labiau būtų suprantamas vynuogyno darbininkų atsisakymas, apie kurį girdėjome kalbant prieš keletą savaičių, tačiau kaip tik tada darbininkai leidosi į vynuogyną be jokių atsikalbinėjimų. Tuo tarpu šiuo atveju nė vienas iš išrinktųjų nepanoro dalyvauti vestuvių pokylyje, net priešingai: kai kurie sumušė ir nužudė kvietimą atnešusius tarnus.

Tikriausiai, žmonėse pernelyg įsišaknijęs noras viską užsidirbti patiems, nors kartais tos pastangos būtų juokingos ir bevaisės. Žmogus nebemoka priimti ką nors dovanai, parodydamas tikrą dėkingumą.

Mes nebemokame būti dėkingi... net ir Dievui.

Kartais absurdas pasiekia viršūnę. Ne kartą tenka stebėti, kaip ir šių laikų Bažnyčios istorijoje žmonės tikėjimą vertina ne kaip džiugų įvykį, o tam tikrą prievartą. Kvietimą į vestuvių pokylį jie dažnai supainioja su pranešimu apie laidotuves ar net nukreipimu į katorgą.

Tuo labiau tenka stebėtis, kad net patyrus tokį nedėkingumą, valdovas vistiek neatsisako savo planų. Šventė, į kurią kviečia Viešpats, niekuomet nesibaigia, todėl į ją kviečiami tie, kurie nebūtų jos niekuomet išvydę: surinkti aikštėse ir skersgatviuose vargšai, elgetos, nusivylusieji gyvenimu. Evangelistas taikliai pastebi: geri ir blogi.

Dievo planai niekuomet nežlunga, galbūt ir todėl, kad Jis mato gėrį.

Gali sužlugti tik neatsiliepę į kvietimą svečiai, nes jie mato tik savo pačių gerumą.

Pokylio salė buvo tuščia tik labai trumpai. Taip ir Evangelija, nors kas nors ją ir atmestų, netikėtai susilaukia atgarsio daugelyje kitų širdžių...

Galiausiai, tektų kalbėti apie dar vieną žmogų, nustebinusį visus tuo, kad nebuvo apsivilkęs vestuvių drabužio.

Nemaža Šventojo Rašto tyrinėtojų laikosi nuomonės, kad šį epizodą kiek laisviau atpasakojo pats evangelistas, atsižvelgdamas į ankstyvosios Bažnyčios situaciją. Tada krikštijosi nemaža pagonių, kurie į Bažnyčią atsinešdavo savo prietarus, gal dėl to, kad pernelyg pasiduodavo entuziazmui, gal dėl to, kad ne iki galo suvokdavo Kristaus reikalavimus ir Bažnyčios tikslus. Gal ir dėl šios priežasties pirmaisiais amžiais buvo tiek daug ginčų dėl pagrindinių tikėjimo tiesų. Evangelistas primena, kad nepakanka vien tik įeiti į Ba˛nyčią, bet reikia priimti ir jos tikėjimą, nuostatus ir viltis. Tik tai gali atvesti į džiaugsmą.

Tai drauge ir pamokymas visų laikų tikintiesiems. Blogieji privalo įsipareigoti tapti geresniais, o gerieji - dar geresniais arba... ne tokiais blogais.

Tikriausiai čia kalbama ir apie mus… (mons. Adolfas Grušas)