Popiežiaus Benedikto XVI trečiadienio bendroji audiencija
Trečiadienio bendrojoje audiencijoje popiežius Benediktas XVI skaitė katechezę apie
tikrąjį tikėjimą į Visagalį Dievą ir apie stabmeldystę bei paminėjo savo pirmtako
Jono Pauliaus II mokymo aktualumą.
Praėjo šeši mėnesiai nuo mano brangaus
pirmtako, popiežiaus Jono Pauliaus II mirties, - kalbėjo Benediktas XVI. Visas jo
magisterijumas ir jo gyvenimo liudijimas tebėra svarbūs ir aktualūs. Pavedu Jūsų Rožinio
maldai Dievo tarno Jono Pauliaus II beatifikacijos bylą, - kalbėjo maldininkams Benediktas
XVI.
Bendrosios audiencijos katechezėje Šventasis Tėvas komentavo 134
Psalmę. Prieš savaitę trečiadienį popiežius aptarė šios Psalmės pirmąją dalį. Šį kartą
dėmesį skyrė pabaigai. Psalmistas gieda:
Viešpatie, amžinai tveria
tavo vardas, tavo garsas, Viešpatie per visas kartas, nes Viešpats gina savo tautą
ir gailisi savo tarnų. Tautų stabai yra iš sidabro ir aukso, - žmogaus rankų darbas.
Turi jie burnas, bet nekalba, turi akis, bet nemato. Turi jie ausis,
bet negirdi, - net alsavimo nėra jų burnose. Panašūs į juos taps, kas juos dirba ir
kas jais pasitiki. O Izraelio namai, šlovinkite Viešpatį, o Aarono namai, šlovinkite
Viešpatį! O Levio namai, šlovinkite Viešpatį! Jūs, kurie pagarbiai Viešpaties bijote,
šlovinkite Viešpatį! Tebūna šlovinamas Zione Viešpats, gyvenantis Jeruzalėje! Šlovinkite
Viešpatį!
Pirmojoje giesmės dalyje priminęs Dievo tautos
išvedimą iš Egipto vergijos, dabar Psalmistas ryžtingai skleidžia dvi skirtingas religingumo
vizijas. Viena vertus iškyla gyvo ir asmeniško Dievo figūra, esanti tikrojo tikėjimo
centre. Joje Dievo būvimas yra veiksmingas ir išganingas. Dievas nėra neveikli ir
nedalyvaujanti tikrovė, o gyvas asmuo, kuris veda savo tikinčiuosius, kuris eina pirma
jų gailėdamasis, juos palaikydamas savo galia ir meile. Antra vertus čia pat psalmėje
imama kalbėti apie stabmeldystę, kuri yra nukypusio ir apgaulingo religingumo išraiška.
Iš tiesų, stabai tėra tik žmogaus rankų darbas, žmogaus vilionių kūrinys ir kaip toks
negalintis įveikti kūrinijos ribotumo. Taip, stabas turi žmogišką išvaizdą su burna,
akimis, ausimis, gerkle, bet yra neveiklus, negyvas, visai kaip bedvasė statula. Kas
šlovina tokias negyvas tikroves tampa panašiais į jas, panašiais į stabus – nevaisingais,
trapiais, neveikliais. Šiuose pslamisto žodžiuose yra atskleidžiama amžinoji žmogaus
pagunda ieškoti išganymo savo rankų darbu, visas viltis sudedant į turtus, į galią,
į sėkmę, į daiktus.
Psalmistas, apmąstęs tikrąją ir netikrąją religiją,
tikrąjį tikėjimą į Visatos ir istorijos Viešpatį bei stabmeldystę baigia pasakojimą
liturginiu laiminimu. Tuomet kartu su juo šventykloje esantis choras užgieda Dievui
– visatos kūrėjui ir savo tautos išganytojui šlovinimo giesmę. Būtent liturgija yra
ta ypatinga Dievo Žodžio klausymosi vieta, kurioje išganingieji Viešpaties darbai
tampa aktualiais, bet taip pat tai yra erdvė, kurioje pakyla dieviškąją meilę šlovinančios
bendruomenės malda. Dievas ir žmogus susitinka išganančiajame glėbyje, kuris išsipildo
būtent liturgijos šventime.
Panašiai kaip šv. Augustinas matome, kad
yra žmonių, kurie lieka priklausomi nuo stabmeldystės, bet galime džiūgauti, kad yra
ir žmonių, kurie kasdien priima tikėjimą ir kurie sutartinai su visais tikinčiaisiais,
iš širdies gelmių taria: Šlovinkite Viešpatį!
Po katechezės vyko kelios
privačios ir oficialios audiencijos artimiausiems bendradarbiams. Popiežius audiencijose
priėmė du Apaštališkuosius Nuncijus, arkivyskupą Alfio Rapisarda, kuris atstovauja
Popiežiui ir Šv. Sostui Portugalijoje ir arkivyskupą Giovanni Tonucci, kuris yra nuncijus
Švedijoje, Danijoje, Suomijoje, Islandijoje ir Norvegijoje.