Dekreto „Perfectae Caritatis“ keturiasdešimtosios metinės.

šiomis dienomis Vatikano Sinodo salėje vyko minėjimas prieš 40 metų paskelbto dekreto dėl vienuoliško gyvenimo tinkamo atnaujino Perfectae Caritatis. Tai Vatikano II Susirinkimo dokumentas, kuriame dar kartą nusakomas vienuolinio gyvenimo tikslas, tai yra „tobulos meilės siekimas“ per evangelinių patarimų vykdymą.

Dokumente pabrėžiamas pašvęstojo gyvenimo institutų, kurių nariai duoda neturto, skaistumo bei klusnumo įžadus, gyvenimo ir regulos atnaujinimo būtinumas. Minėjime dalyvavęs Vienuolijų Kongregacijos prefektas arkivyskupas Franc Rodé džiaugėsi, kad nuo dekreto paskelbimo buvo daug pasiekta: buvo grįžta prie evangelinių šaknų, atrandant savąją charizmą ir naujus būdus dirbti Bažnyčioje ir pasaulyje. Tačiau buvo sutikta nemažai sunkumu atnaujinant pašvęsto gyvenimo normas, jas pritaikant prie Vatikano II Susirinkimo mokymo, bei atsižvelgiant į pasikeitusius bažnytinio ir apaštalinio gyvenimo poreikius. Ypatingai praėjusio amžiaus septintame ir aštuntame dešimtmečiuose, socialinių įtampų ir sekuliarizmo akivaizdoje, išryškėjo įtampa tarp bandymo išsaugoti tradicijas bei atsinaujinimo poreikio.

Apie vienuolijų situaciją Lietuvoje mūsų bendradarbis Kęstutis Liobikas kalbasi su Kauno benediktinių vienuolyno vyresniosios pavaduotoja seserimi Celina: