XXVII eilinio sekmadienio liturgijos evangelija ir pamokslas

"Pasiklausykite kito palyginimo. Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį. Atėjus vaisių metui, jis siuntė tarnus pas vynininkus atsiimti savosios vaisių dalies. Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, antrą nužudė, o trečią užmušė akmenimis. Jis vėl siuntė tarnų, daugiau negu pirma. Bet vynininkai ir su šitais pasielgė kaip su anais. Galop jis išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: 'Jie drovėsis mano sūnaus'. Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: 'Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą'. Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė. Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?" Jie atsakė: "Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių". Tuomet Jėzus tarė: "Ar niekada nesate skaitę Raštuose: Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir mūsų akims tai nuostabą kelia. Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių". (Mt 21, 33-43)

TIKRIEJI VAISIAI

Jėzaus palyginimas apie vynuogyno nuomininkus, neatidavusius šeimininkui jam priklausančios vaisių dalies, yra pakankamai aiškus, ypač žvelgiant į jį iš istorinės perspektyvos, Tai pasakojimas apie žydų tautą, nepažinusią ir nepripažinusią Mesijo, o drauge ir apie visų laikų tikinčiuosius, kurie nesugeba suvokti ir įvertinti Dievo jiems duoto gyvenimo. Tai pasakojimas ir apie mus…
Vis dėlto kažin ar būtume teisūs, pasitenkinę vien tik abstrakčiai suprastu pamokymu: duokite vaisių. Reikėtų dar ir susimąstyti apie tai, kokių vaisių iš mūsų laukia Dievas.
Dievo laukiami mūsų gyvenimo vaisiai ne visuomet yra tai, apie kągalvojame mes ir, veikiausiai, ne tai, ką esame pasirengę atiduoti, galbūt netgi ne tai, ko tikisi save Dievo atstovais žemėje vadinantys žmonės.
Dievui nepakanka vien tik maldų, kitų pamaldžių praktikų, ilgo klūpėjimo, išorinio tikėjimo demonstravimo, gautų parapijos raštinėje pažymėjimų ar “dosnių aukų”, už kurias rašomos padėkos. Jis tikrai nekontroliuoja geriems darbams surinktų lėšų ir neklausia, kiek kartų sugebėjome sukalbėti rožinio maldą.
Dievui nėra reikalinga, kad, siekdami duoti vaisių, mes paprasčiausiai padidintume kalbamų maldų skaičių. Jis iš savųjų laukia visiškai kitų dalykų. Susidūrus su Dievu visuomet tenka galvoti apie tai, kad Jo akyse vertę turi ne kiekybė, o kokybė.
Sakyčiau, jog iš mūsų pusės būtų juokinga ir prietaringa, jei manytume, kad Dievui reikia atiduoti tai, ką Jis savotiškai galėtų susikrauti savo saugyklose. Dievui mes nieko negalime pridėti, ir visos mūsų maldos nė kiek nesustiprins Jo malonės. Visa tai reikalinga mums patiems, kad sugebėtume jautriau žvelgti į malonės veikimą ir įsileisti ją į savo pačių sielą. Visa tai ne mūsų duoti vaisiai, bet priemonės, leidžiančios tinkamai atsiliepti į Viešpaties kvietimą.
Dievas neprašo, kad mes atiduotume vaisius Jam. Jo vienintelis troškimas – kad mes tuos vaisius panaudotume savoir kitų žmonių labui.
Mūsų gyvenimo vaisiai reikalingi mums patiems ir šalia mūsų esantiems žmonėms, netgi tiems, kurių mes nepažįstame, kad visi augtume, kaip žmonės, kaip krikščionys. Jei tų vaisių nėra, patys tampame vargšais ir nuskurdiname pasaulį, kuriam, kaip visi matome, vis labiau trūksta teisingumo, tikėjimo, vilties, meilės…
Todėl gali pasitaikyti, jog mes tarsimės viską darę vardan Dievo, tačiau iš tiesų būsime nepadarę to, ko Jis tikėjosi iš mūsų.
Vaisiai yra tai, ką galime duoti savo artimui.
Vynuogynas, apie kurį palyginime kalba Jėzus, nėra privati nuosavybė, su kuria galime daryti ką tik norime. Nors ir labai norėtųsi sakyti, jog gyvenimas yra mūsų, ir tik mes turime teisę jį tvarkyti, drauge reikia skaitytis ir su tuo, kad ne patys sau tą gyvenimą davėme.
Iš tiesų kiekvienas žmogus turi teisę pareikalauti mūsų gyvenimo vaisių Dievo vardu, ir jei mes neturėsime meilės artimui, tai reikš, kad atsisakėme atiduoti Dievui Jam priklausančią vaisių dalį.
Kad tik nejučia neprarastume Dievo karalystės… (mons. A. Grušas)