Nauja beatifikacijos iškilmių tvarka.

Po popiežiaus Benedikto XVI išrinkimo buvo įvesta tam tikra liturginė naujovė, liečianti naujų palaimintųjų skelbimą. Nuo pontifikato pradžios jau įvyko kelios beatifikacijos iškilmės, tačiau joms vadovavo ne pats Popiežius, kaip pastaraisiais dešimtmečiais buvo įprasta, bet popiežiaus paskirti vyskupai.

Dabar Šventųjų skelbimo kongregacija paskelbė dokumentą, kuriuo paaiškinamos tokio popiežiaus sprendimo priežastys ir nauja beatifikacijų tvarka. Benedikto XVI sprendimu, pats popiežius vadovaus tik kanonizacijos iškilmėms. Kanonizacija yra iškilmingas anksčiau palaimintuoju paskelbto asmens įrašymas į visoje Bažnyčioje garbinamų šventųjų liturginį kalendorių. Tuo tarpu palaimintųjų kultas nėra visuotinis. Palaimintieji paprastai liturgijoje minimi arba tik vyskupijose, iš kurių jie buvo kilę, arba vienuolijose, kurioms jie priklausė. Tad ir palaimintųjų skelbimas pagal naują tvarką vyks ne Romoje ir jam vadovaus ne popiežius, bet beatifikacijos iškilmės vyks tose vyskupijose, kurios pradėjo skelbimo palaimintuoju bylą. Žinoma, beatifikacija galės vykti tik lig šiol galiojančia tvarka užbaigus bylą Šventųjų skelbimo kongregacijoje ir tik su popiežiaus sutikimu. Jei kuriais nors atvejais bus norima naujus palaimintuosius skelbti Romoje, popiežius galės suteikti leidimą beatifikacijos iškilmes rengti šv. Petro bazilikoje ar aikštėje.

Pastaruoju metu buvome įpratę, kad palaimintųjų skelbimo apeigoms vadovauja pats Popiežius. Vis dėlto, toks paprotys buvo palyginti nesenas. Jį įvedė popiežius Paulius VI 1971 metais asmeniškai vadovavęs kunigo kankinio Maksimilijono Kolbe beatifikacijai. Po to popiežius Paulius VI vadovavo taip pat ir beveik visų kitų palaimintųjų skelbimo iškilmėms. O popiežius Jonas Paulius II jau visus be išimties naujus palaimintuosius skelbė savo paties vadovaujamų iškilmių metu, ir ne tik Romoje, bet taip pat ir per savo apaštalines keliones lankytuose visų kontinentų miestuose.

Taigi, popiežiaus Benedikto XVI sprendimas pačiam nevadovauti beatifikacijos iškilmėms, nors po pastaraisiais dešimtmečiais galiojusios tvarkos, atrodo kaip naujovė, iš tiesų tik grąžina iki 1971 metų galiojusią tvarką.

Pagal nuo seno katalikų Bažnyčioje galiojančią šventųjų skelbimo tvarką, nuo bylos pradžios iki kandidato į šventuosius beatifikacijos, o juo labiau kanonizacijos, praeina nemažai laiko. Pirmiausiai vyskupijoje, kurioje kandidatas į šventuosius gyveno, surenkama išsami dokumentacija, patvirtinanti kandidato į šventuosius pavyzdingą krikščionišką gyvenimą ir vietos tikinčiųjų po mirties jam skiriamą pagarbą. Byla perduodama Šventųjų skelbimo kongregacijai Vatikane. Kongregacija viską iš naujo ištiria ir jei nustato, jog iš tiesų kandidatas į palaimintuosius vertas garbinimo, jei jis gyvendamas pasaulyje davė visiems sektiną krikščioniško gyvenimo liudijimą, tuomet skelbiamas herojiškų dorybių dekretas. Tačiau, iki skelbimo palaimintuoju dar reikia patvirtinti bent vieną stebuklą, įvykusį kandidato į palaimintuosius, tai yra Dievo tarno užtarimu. Kai kongregacija, atitinkamu dekretu patvirtina stebuklą, tuomet Popiežius nustato beatifikacijos iškilmių datą. Kiek paprastesnė procedūra taikoma kankinystės atveju. Jei kongregacija nustato, kad kandidatas į palaimintuosius paaukojo gyvybę dėl ištikimybės Kristui ir meilės broliams, tuo metu, stebuklo laukti nereikia. Po beatifikacijos gali sekti kanonizacija. Šiuo atveju reikia įrodyti bent vieną stebuklą įvykusį palaimintojo užtarimu. Nors šventųjų skelbimo tvarkoje beatifikacija ir kanonizacija yra tarsi hierarchiškai viena nuo kitos priklausančios ir, atrodytų, kad kanonizuotas šventasis yra tarsi labiau šventas už beatifikuotą palaimintąjį, tačiau iš tiesų skiriasi ne šventumo laipsnis, o liturginio kulto forma ir apimtis. Palaimintasis garbinamas tam tikroje ribotoje teritorijoje, vyskupijoje, šalyje arba vienuolijoje, kuriai jis priklausė; tuo tarpu šventuosius Bažnyčia siūlo pavyzdžiais visai pasaulinei tikinčiųjų bendrijai ir jų kultas apima visą Bažnyčia. Dabar šis skirtumas bus pabrėžtas ir pačiose skelbimo palaimintuoju arba šventuoju iškilmėse. Palaimintieji bus skelbiami savo vyskupijose, tai yra ten, kurie jie bus garbinami liturgijoje, o šventieji paties popiežiaus bus skelbiami Romoje ir jų kultas apims visą Bažnyčią. (jm)