Dievo tarno, popiežiaus Jono Pauliaus I-ojo mirties 27-sios metin
ės
Trečiadienį, rugsėjo 28-ąją, sukanka popiežiaus Jono Pauliaus I-ojo mirties 27-sios
metinės. Jonas Paulius I – Albino Luciani – buvo išrinktas popiežiumi 1978 metų rugpjūčio
26-tą dieną ir mirė nelauktai po 33 dienų.
Luciani pontifikatas buvo vienas i
š trumpiausių Bažnyčios istorijoje. Daugelis istorikų yra įsitikinę, kad Jono Pauliaus
I-ojo naujoviškas popiežiavimo stilius ir drąsūs sprendimai atsisakyti tiaros ir kitų
simbolių padėjo priartinti žmonėms Bažnyčią ir įgalino antrąją 1978 metų konklavą
ryžtis istoriškam šuoliui - po daugiau kaip 450 metų išrinkti pirmą ne italą popiežių,
lenką Karolį Voitylą iš Krokuvos.
Visas popiežiaus Jono Pauliaus I-ojo - Albino Luciani - gyvenimas, išskyrus 33 popiežiavimo
dienas, prabėgo Italijos šiaurės rytų regione. Čia jis gimė kalnų kaime Forno di Canale,
gavo kunigystės šventimus Belluno vyskupijoje, buvo šios vyskupijos parapijų vikaras
ir klebonas, paskui kunigų seminarijos dėstytojas ir vicerektorius, vėliau vyskupijos
kurijos darbuotojas ir galop generalinis vikaras. 1958 metais, išrinkus popiežiumi
Venecijos patriarchą kardinolą Roncalli, naujasis popiežius Jonas XXIII savo įpėdiniu
Venecijoje parinko Vittorio Veneto vyskupijos ordinarą. Į šią be vyskupo likusią Italijos
šiaurės rytų vyskupiją naujuoju vyskupu Jonas XXIII parinko būtent iš provincijos
kilusį Belluno vyskupijos kunigą Albino Luciani. Gavęs vyskupo sakrą iš popiežiaus
Jono XXIII rankų šv. Petro bazilikoje, jaunasis vyskupas Luciani vadovavo Vittorio
Veneto vyskupijai iki 1969 metų. Jis kaip
Vittorio Veneto vyskupas dalyvavo visose Vatikano II susirinkimo sesijose. Iš Vittorio
Veneto vyskupas Albino Luciani buvo
popiežiaus Pauliaus VI-ojo perkeltas į Veneciją, kurioje ėjo ganytojo pareigas iki
pat išrinkimo popiežiumi 1978 metų vasarą. Venecijoje 1972 metais apsilankęs popiežius
Paulius VI viešame susitikime uždėjo ant Venecijos patriarcho pečių savo popiežišką
stulą. Daug kas šį simbolišką gestą palaikė iškalbiu ženklu, jog Paulius VI mato vertu
tapti popiežiumi būtent Venecijos patriarchą Luciani, kuris kaip vyskupas, savo herbo
devize skelbė nuolankumo dorybę – lotyniškai
Humilitas.
Jonas Paulius I nepaskelbė jokių bažnytinių dokumentų ar apaštalinių laiškų, neparašė
enciklikos, nespėjo surengti kelionės į užsienį, net nebuvo išvykęs iš Romos miesto.
Po išrinkimo popiežiumi buvo išvykęs iš Vatikano tik vieną kartą – iškilmingam įžengimui
į Romos vyskupijos katedrą, Laterano šv. Jono bazilikoje. Bet Dievo tarnas Jonas Paulius
I žodžių ir gestų kalba liudijo, kad nori tęsti savo dviejų didžiųjų pirmtakų – pal.
Jono XXIII ir Dievo tarno Pauliaus VI pradėtą Bažnyčios atsinaujinimą. Naują vardą
sau pasirinko sujungdamas Vatikano II susirinkimą atidariusio ir uždariusio popiežių
Jono ir Pauliaus vardais. Atsisakęs valdytojo intronizavimo ceremonijos ir tiaros
kreipėsi į tikinčiuosius ne kaip valdovas, o kaip ganytojas ir į vyskupus - kaip brolis.
“Į šventumą kopiama ne karjeros laiptais, o gyvenimo darbais”. Šie vyskupo Luciani
žodžiai, kadaise jo ištarti savo kunigų seminarijos klierikams, buvo priminti prieš
porą metų, tiksliau tariant 2003 m. lapkričio 23-čią dieną, Belluno–Feltre vyskupijos
katedroje, iškilmingai pradedant Jono Pauliaus I beatifikacijos kanoninį procesą.
Popiežiaus Jono Pauliaus I-ojo šventumu giliai įsitikinęs popiežius Benediktas XVI-sis.
2003 metais, minit Luciani mirties 25-ias metines, tuometinis Kardinolų kolegijos
Dekanas Joseph Ratzinger italų katalikų žurnalui “30 giorni” sakėsi esąs asmeniškai
įsitikinęs, jog Jonas Paulius I-sis buvo šventas tiek dėl gerumo, paprastumo ir nuolankumo,
kiek dėl ypatingos drąsos. Pasak kardinolo Ratzingerio, popiežius Jonas Paulius I-sis
gebėjo ištarti drąsų tiesos žodį net ir tuomet, kai vyravo kitoks nusistatymas. Jonas
Paulius I-sis nebuvo tarsi kaimo klebonas, kuris atsitiktinai tapo Venecijos patriarchu,
o buvo gilios teologinės kultūros ir ypatingo ganytojiško jautrumo žmogus. Tuometinis
Tikėjimo kongregacijos prefektas, kardinolas Joseph Ratzinger, kuris dalyvavo Luciani
išrinkusioje konklavoje pasakojo, jog buvo labai laimingas kai Luciani buvo išrinktas
popiežiumi. Turėti visuotiniu Bažnyčios ganytuoju tokio gerumo, tokio šviesaus tikėjimo
žmogų kaip Luciani buvo garantija, jog Bažnyčia gerose rankose. Gi pats Luciani buvo
apstulbęs ir juto jį užgriuvusios didžios atsakomybės naštą. Jis nelaukė išrinkimo
popiežiumi. Tai buvo žmogus, kuris neieškojo karjeros, o pavestas pareigas suvokė
kaip tarnystę ir net kančią, - pažymėjo 2003 metais kardinolas Joseph Ratzinger, dabartinis
popiežius Benediktas XVI.