Artėja Vyskupų Sinodo asamblėja, kuria pasibaigs Eucharistijos metai.

Artėja paprastasis arba ordinarinis Vyskupų sinodo susirinkimas, kuris vyks spalio 2-23 ir susumuos Eucharistijos metų rezultatus. Tad verta trumpai prisiminti kaip jie prasidėjo ir kokia yra šių metų prasmė. Apie ketinimus po Rožiniui skirtų metų pašvęsti kitus metus Eucharistijai Jonas Paulius II oficialiai paskelbė 2004 metais birželio 10 dieną, Kristaus Kūno ir Kraujo šventės pamoksle. Jo metu Jonas Paulius II, primindamas savo 2003 metų enciklikos “Ecclesia de Eucharistia” mokymą, sakė, jog Bažnyčia spiečiasi aplink Švenčiausiąjį Sakramentą, nes jame yra jos versmė ir viršūnė. Bažnyčia gyva Eucharistija. Ši tiesa ne tik išreiškia kasdienę tikėjimo patirtį, bet ir reziumuodama perteikia Bažnyčios slėpinio branduolį. Nuo tada, kai Bažnyčia, Naujosios Sandoros tauta, Sekminių dieną leidosi piligriminėn kelionėn dangiškosios tėvynės link, Švenčiausiasis Sakramentas be paliovos ženklina jos dienas, pripildydamas jas pasitikėjimo kupinos vilties. Šventasis Tėvas pamoksle pažymėjo, kad būtent tai jį paskatino parašyti pirmąją naujo tūkstantmečio encikliką apie Eucharistiją, o vėliau paskelbti Eucharistijos metus. Popiežius taip pat nurodė, jog Eucharistijos metai truks nuo 2004 metų spalio iki 2005 metų spalio, o jų pradžią ir pabaigą ženklins du visuotinei Bažnyčiai reikšmingi renginiai. Tad Eucharistijos metus pradėjo 2004 metais spalio 10-17 dienomis Gvadalacharoje, Meksikoje, vykęs Pasaulinis Eucharistinis Kongresas. Kongreso atidarymo proga, televizijos tilto tarp Vatikano ir Gvadalacharos metu, Jonas Paulius II pabrėžė, jog Kongreso diskusijų centras turi būti pats Kristus, realiai esantis Švenčiausioje Eucharistijoje su savo mirties ir prisikėlimo paslaptimi. Kristus kuriame susivienija žemė ir dangus, susitinka skirtingos tautos ir kultūros. Šventasis Tėvas taip pat pažymėjo, jog Pasaulinio Eucharistinio Kongreso tema, “Eucharistija naujojo Tūkstantmečio šviesa ir gyvenimas”, kviečia suvokti eucharistinę Paslaptį ne tik kaip tokią, bet ir mūsų laikmečio problemų kontekste. Kaip ypač didelį nerimą keliančias problemas Jonas Paulius paminėjo sunkias taikos paieškas ir prievartos išplitimą, terorizmą, karus, badą, ekonominį atsilikimą, nepagarbą gyvybei.

Priminsime, jog prieš pat Eucharistinį Kongresą Gvadalacharoje vyko paruošiamasis teologinis - sielovadinis simpoziumas, kuris pateikė pagrindines darbo ir diskusijos gaires Kongresui, kaip katalikams dera praleisti prasidėsiančius Eucharistijos metus. Teologiniame-sielovadiniame simpoziume dalyvavo ir Vilniaus arkivyskupas, kardinolas Audrys Juozas Bačkis, kuris antrąją simpoziumo dieną vadovavo šv. Mišių koncelebracijai ir sakė homiliją.

Eucharistijos metai buvo kruopščiai ruošiami ir Jonas Paulius II jiems skyrė didelį dėmesį. Tai liudija daug jo pasisakymų, o ypač specialiai šiai progai paskelbtas apaštališkasis laiškas “Mane Nobiscum Domine”, kuriame popiežius pateikė keletą pamatinių minčių bei gairių dėl Eucharistijos metų įgyvendinimo. Todėl pravartu į šį dokumentą pažvelgti atidžiau.

Jau apaštališkojo laiško įvade primenama, jog „„duonos laužymas“, kaip iš pradžių buvo vadinama Eucharistija, visada buvo Bažnyčios gyvenimo šerdis“ ir tuoj pat pabrėžiamas Kristaus centriškumas. Rašo popiežius: „Eucharistijos dėka Kristus laiko raidoje daro esamą savo mirties bei prisikėlimo slėpinį. Joje jis asmeniškai gaunamas kaip „gyvoji duona, nužengusi iš dangaus“ (Jn 6, 51), ir su juo mums duodamas amžinojo gyvenimo laidas, leidžiąs iš anksto pajusti dangiškosios Jeruzalės amžinojo pokylio skonį“. Nors prisikėlusio Jėzaus veidas neužilgo išnyko iš savo mokinių akių, bet Jis liko prisidengęs „laužomos duonos“ pavidalu. Tačiau Eucharistijoje Jėzaus dieviška garbė lieka pridengta ir todėl Eucharistijos sakramentas tampa šviesos slėpiniu. Kadangi dažnai katalikams yra sunku suvokti šį esminį slėpinį, Jonas Paulius II laiške pažymėjo, jog Eucharistijos supratimui labai praverstų metai, „visiškai skirti šiam nuostabiam sakramentui“.

Nors popiežius patikslino, jog apaštališkojo laiško tikslas nėra pateikti išsamaus mokymo apie Eucharistiją, nes šis jau yra išdėstytas enciklikoje “Ecclesia de Eucharistia”, bet vis tik trumpai paminėjo pagrindines Eucharistijos reikšmes. Eucharistijos sakramentas tai visų pirma valgymas ar netgi puota, išreiškianti Dievo bendrystę su mumis. Antra – Eucharistija turi aukos pobūdį, kurią Kristus atliko kartą visiems laikams ant Golgotos kalno ir kuri konsekracijos metu yra sudabartinama. Trečia – Eucharistija kreipia mus į Kristaus sugrįžimo ateitį. Bet galbūt svarbiausias šio Sakramento aspektas, apimantis visus kitus, yra Kristaus realaus buvimo sakramente slėpinys. Būdami prieš Eucharistiją tikintieji turi aiškiai suvokti, jog jie yra prieš patį Kristų, kuris eucharistiniame pavidale lieka su mumis, kaip buvo žadėjęs, iki pasaulio pabaigos. Eucharistija taipogi yra ne tik krikščionis vienijanti versmė, daranti juos vienu kūnu, bet ir krikščioniškos vienybės didžiausia apraiška. Šventasis Tėvas pabrėžė, jog toki didingą sakramentą privalu tinkamai švęsti, todėl Šventosios Mišios turi tapti krikščioniškojo gyvenimo centru. Ypač sekmadienio Mišios turėtų būti iš naujo atrastos bei pilnatviškai išgyvenamos. Labai naudinga Eucharistijos adoracija ne Mišių metu.

Jau matėme, jog Jono Pauliaus II mokyme tinkamas Eucharistijos išgyvenimas neapsiriboja tik tikinčiojo ir Kristaus ryšiu – tai ir Bažnyčios vienybės šaltinis. Popiežius mums taipogi primena, jog tikras susitikimas su Kristumi Eucharistijoje negali mūsų palikti abejingais kitiems. Tas kuris išgyveno tikrą džiaugsmą priimdamas Eucharistiją, negalės to džiaugsmo pasilaikyti tik sau vienam, bet bus linkęs apie jį liudyti. Tad Eucharistija tokiu būdu tampa evangelizavimo misijos ir krikščioniško veikimo plano pradu. Eucharistija ne tik išreiškia bendrystę tarp krikščionių, ji taip pat solidarumo projektas visai žmonijai. Tad krikščionis, dalyvaudamas Eucharistijoje, mokosi tapti dialogo, taikos ir solidarumo skatintoju visomis gyvenimo aplinkybėmis, yra pastūmėtas įsipareigoti statydinti teisingesnę ir broliškesnę visuomenę. Krikščionio pareiga yra dalintis su skurstančiais – ne tik su tais, kurie šalia jo, bet esančiais visame pasaulyje. Galiausiai Jonas Paulius II paragino pavyzdžiu imti Bažnyčios šventuosius, o ypač Mergelę Mariją, kuri visu savo gyvenimu įkūnijo Eucharistijos logiką.

Štai tokios pamatinės Jono Pauliaus II mintys. Konkretus Eucharistijos metų įgyvendinimas paliktas vietinių Bažnyčių ganytojų nuožiūrai, Kulto ir sakramentų kongregacijai pavesta pateikti naudingų pasiūlymų, numatyta daug renginių, kurių vienas svarbiausių, kaip pabrėžė ir Jonas Paulius II, turėjo būti Pasaulio jaunimo susitikimas Kelne rugpjūčio mėnesį.