XXIV eilinio sekmadienio evangelija ir homilija

Evangelija pagal Matą
Tuomet priėjo Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“.
„Todėl su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. Tuomet, puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: 'Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu'. Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą. Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: 'Atiduok skolą!' Puolęs ant kelių, draugas maldavo: 'Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu'. Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą. Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: 'Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!' Užsirūstinęs valdovas atidavė jį budeliams, iki atiduos visą skolą. Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“. (Mt 18, 21–35)
PARODYTI GAILESTINGUMĄ
Mes gerai žinome, jog Dievas kiekvieną tikintįjį įpareigoja atleisti prasikaltusiajam, tačiau, ko gero, kaip tik šiuo atveju mūsų laukia nusivylimas. Mes nusiviliame savimi, nes tada vos ne ranka paliečiame savo nuodėmes ir suprantame, jog esame labai toli nuo to mokinio idealo, kurio mūsų asmenyje turi teisę tikėtis Kristus.
Mums kur kas patogiau užimti apaštalo Petro poziciją: Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?
Deja, Jėzaus atsakymas, nėra guodžiantis: Aš tau nesakau: iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimt septynių kartų…
Iš tiesų Jėzus visuomet lieka toks pat… Jo reikalavimai atrodo skirti ne žmonėms, bet pačiam Dievui…
Nenorėdamas nuliūdinti mokinių, Išganytojas tuojau pat ima pasakoti palyginimą, juo aiškindamas, kaip Dievas elgiasi su žmonėmis. Nereikia būti dideliu išminčiumi, kad suprastum, jog dešimt tūkstančių talentų skolingas tarnas – tai ne kas kitas, o mes patys: daug įsiskolinę ir neturintys, kuo atsilyginti. Milžiniškas skolos dydis tampa simboliu, kurio šviesoje išvystame prarają, skiriančią mus nuo Dievo. Tą prarają tarp kūrinio ir Kūrėjo išrausė žmonių nuodėmės ir jos savo jėgomis panaikinti jau nebegalime. Lieka vienintelė galimybė – būti parduotiems į vergiją.
Jam neturint pinigų atiduoti skolą, valdovas liepė parduoti jį su žmona ir vaikais ir visa nuosavybe, iki atiduos skolą. Ištarmė rūsti, pabrėžianti visą nuodėmės sunkumą, tačiau neatrodo, kad dauguma žmonių būtų tuo susirūpinę. Šių laikų pasaulis mėgaujasi vergija, neįžvelgdamas jos pavojaus, ir daugeliui pritrūksta noro ir jėgų mėginti iš jos ištrūkti. Taip yra gal ir todėl, kad tokiu atveju reikia nusižeminti, maldauti, kaip tai padarė palyginimo tarnas: Turėk man kantrybės ir aš viską tau atiduosiu.
Tačiau kaip tik tada ir įvyksta stebuklas. Vos, sukniubęs po valdovo kojomis, tarnas ištaria šiuos žodžius, valdovas, pasigailėjęs jo, išlaisvina nelaimėlį ir dovanoja skolą. Viena akimirka,- ir išnyksta buvęs atstumas, nuodėmė dovanota, prieš akis atsiveria gyvenimas…
Kas atsitiko? Kieno dėka įvyko toks pasikeitimas? Atrodo, kad visa slypi trumpame žodyje, kuris savotiškai yra ir viso Šventojo Rašto santrauka:Dievas pasigailėjo…
Ši malonė kartu tampa ir savotiškais spąstais. Jei mūsų Dievas toks geras mums, tai reiškia, jog ir mes negalime būti kitokie. Tiesa, žmonėms, kaip ir palyginimo tarnui, kurs kas geriau sekasi smaugti savo artimą ir reikalauti savo nuosavybės.
Mums tiek daug visko reikia… Nelabai susimąstome apie tai, jog visa nuosavybė mus pasiekė taip pat iš to paties valdovo rankų, negalvojame, jog kategoriškas elgesys su kitais ir gailestingumo trūkumas – tai savotiškas noras apgauti tai, ko apgauti neįmanoma.
Tikriausiai, nė vienas niekuomet neįstengsime apgauti savo širdies, kuri ilgisigailestingumo ir skaudžiai daužosi krūtinėje, kuomet jai neleidžiama būti gailestingai… (Mons. Adolfas Grušas)