Popiežius pakvietė Kinijos vyskupus dalyvauti Vyskupų Sinodo asamblėjoje.

Popiežius Benediktas XVI paskyrė 36 būsimosios Vyskupų Sinodo asamblėjos narius. Dešimtoji eilinė Vyskupų Sinodo asamblėja, kurios tema: „Eucharistija – Bažnyčios gyvenimo ir misijos šaltinis ir viršūnė“ vyks Vatikane nuo spalio 2-osios iki 23-osios. Eucharistijai skirta Sinodo asamblėja bus užbaigti pernai rudenį prasidėję, popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbti Eucharistijos metai.

Vyskupų Sinodo sušaukimo tvarką ir eigą reglamentuojančiuose dokumentuos nurodyta, jog Vyskupų Sinodo asamblėjose dalyvauja vadinamieji Sinodo tėvai, tai yra vyskupai turintys balsavimo teisę, ekspertai, kurie talkina Sinodo tėvams ir broliškieji delegatai, tai yra nekatalikiškų Bažnyčių atstovai, dalyvaujantys stebėtojų teisėmis. Dalį Sinodo tėvų deleguoja viso pasaulio vyskupų konferencijos, o dalį paskiria popiežius. Ketvirtadienį Vatikane buvo paskelbtas popiežiaus paskirtųjų būsimosios Sinodo asamblėjos dalyvių sąrašas. Tarp 36 popiežiaus paskirtų Sinodo tėvų dauguma yra vietinių Bažnyčių ganytojai, vyskupai iš įvairių šalių ir kontinentų, kiti – tai Romos kurijos kardinolai ir vyskupai; tarp popiežiaus paskirtų Sinodo tėvų taip pat yra Jėzaus draugijos generalinis prepozitas ir katalikų pasauliečių judėjimo „Comunione e Liberazione“ vadovas. Šiame popiežiaus paskirtųjų būsimosios Sinodo asamblėjos dalyvių sąraše yra ir keturi vyskupai iš Kinijos Liaudies Respublikos: Xiano vyskupas Antanas Li Duan, Šanchajaus vyskupas Aloyzas Jin Luxian, Qiqiharo vyskupas Juozapas Wei Jingyi ir Fengxiango vyskupas Lukas Li Jingfeng. Tris iš keturių vyskupų - Xiano, Šanchajaus ir Fengxiango ganytojus Kinijos komunistų valdžia pripažįsta; ketvirtasis - Qiqiharo vyskupas Juozapas Wei Jingyi priklauso Šv. Sostui ištikimai ir dėl to valdžios nepripažįstamai pogrindžio Bažnyčiai.

Sprendimas pakviesti į Romoje vyksiančią Sinodo asamblėją Kinijos valdžiai lojalios katalikų bendruomenės ir Šventajam Sostui ištikimos, bet komunistų nepripažįstamos Bažnyčios vyskupus laikytinas svarbiu žingsniu į Kinijos katalikų padėties normalizavimą. Žinoma, normalizavimo viltys priklausys nuo to, kaip į popiežiaus sprendimą reaguos Pekino valdžia. Prieš didįjį krikščionybės jubiliejų Romoje vykusioje Azijai skirtoje neeilinėje Vyskupų Sinodo asamblėjoje irgi būtų turėję dalyvauti keli vyskupai iš Kinijos. Tačiau aną kartą buvo kviečiami tik Popiežiui ištikimos Bažnyčios ganytojai ir Kinijos valdžia jų neišleido į Romą. Šį kartą, kartu su vienu Šv. Sostui ištikimos Bažnyčios vyskupu, popiežius kviečia taip pat tris vyskupus, priklausančius tai Kinijos katalikų bendruomenei, kurią prieš keletą dešimtmečių komunistai privertė nutraukti ryšius su Roma ir deklaruoti lojalumą valdžiai.

Kalbant apie šį popiežiaus sprendimą reikia priminti ir patikslinti kai kuriuos dalykus.

Visų pirma, kad Kinijos Bažnyčios padėties normalizavimas yra vienas svarbiausių tikslų. Daug pastangų šia linkme dėjo popiežius Jonas Paulius II, tačiau jam tai nepavyko, o gal, paprasčiausiai pritrūko laiko. To paties siekia ir Benediktas XVI. Tuoj pat po išrinkimo specialioje audiencijoje priėmęs prie Šv. Sosto akredituotą diplomatinį korpusą, Benediktas XVI paminėjo ir tas šalis, su kuriomis Šv. Sostas dar neturi diplomatinių santykių ir linkėjo, kad ir tų šalių vyriausybės galėtų greit paskirti savo atstovus prie Šv. Sosto.

Antra – vienybės visų pirma trokšta patys padalinti Kinijos katalikai. Šiuo metu viena šalia kitos veikia dvi katalikų bendruomenės – viena lojali valdžiai, kita ištikima Šv. Sostui. Ir, nors iš šalies žiūrint galėtų atrodyti, kad galimas Šv. Sosto sprendimas suteikti kanoninį pripažinimą valdžios skirtiems vyskupams tarsi nuskriaustų Romai ištikimos Bažnyčios narius, kurie dėl tos ištikimybės labai daug iškentėjo, vis dėlto, tokių nuoskaudų Kinijos katalikai vieni kitiems neturi. Jei trokšta būti viena Bažnyčia – vieni nori atkurti santykius su Roma, kiti nori atgausti laisvę.

Kiek sudėtingesnis galėtų būti diplomatinių santykių užmezgimas su Pekino valdžia, nes Šv. Sostas pripažįsta Kinijos Respubliką Taivane. Tačiau tai ne koks nors sąmoningas akibrokštas Pekino valdžiai, o istorinių aplinkybių pasekmė. Kai penktame dešimtmetyje valdžią Kinijoje paėmė komunistai, tuometinė teisėta Kinijos vyriausybė išsikėlė į Formozos salą, tai yra Taivaną. Kartu su vyriausybe išsikėlė ir Kinijoje akredituotos užsienio šalių atstovybės, tarp jų ir Šv. Sosto nunciatūra. Vėliau kitos šalys, normalizuodamos santykius su kinų komunistų valdžiai, palaipsniui uždarinėjo savo atstovybes Taivane ir atidarinėjo Pekine. Šv. Sostas, negalėdamas palaikyti normalių santykių su šalimi, kuri persekioja katalikų Bažnyčia, savo atstovybės iš Taivano į Pekiną dar negrąžino. Tai galėtų įvykti tuo atveju, jei Kinijos valdžia grąžintų laisvę pogrindžio sąlygomis veikiantiems katalikams. Taivano valdžia tikriausiai tokiu sprendimu nebūtų patenkinta, bet antra vertus Taivanas juk savęs nelaiko atskira valstybe, Taivanas irgi save laiko Kinijos dalimi, tik nepripažįsta Pekine valdančių komunistų vyriausybės. Tad, jei Kinijos demokratėjimo procesas ir toliau vyks kaip lig šiol vyksta, tai ir ši problema ilgainiui pati išsispręs.