Teologų kongresas Paduvoje apie Bažnyčią ir sinodalumą

Rugsėjo 5 dieną šalia Paduvos prasidėjo penkias dienas truksiantis Italijos teologų asociacijos kongresas. Gražiame Camposampiero miestelyje, kur kažkada ilsėdavosi ir Lietuvoje plačiai žinomas šventasis Antanas Paduvietis, virš 80 teologų diskutuos apie Bažnyčią ir sinodalumą, bandys susumuoti 40 metų, praėjusių po II Vatikano susirinkimo, Bažnyčios gyvenimo rezultatus, apmąstys ateities perspektyvas. Kongresas darbą pradėjo Jono Pauliaus II apaštališkojo laiško “Novo Millennio Ineunte”, parašyto Didžiojo 2000 metų Jubiliejaus pabaigos proga, žodžiais: „Padaryti Bažnyčią bendrystės namais ir mokykla – tai didelis iššūkis, kylantis mums prasidedančiame tūkstantmetyje, jei norime būti ištikimi Dievo planui ir atsiliepti į giliausius pasaulio lūkesčius“.

Sinodalumo tema svarstoma jau nuo pirmųjų Bažnyčios amžių. Pats žodis „sinodas“ yra kilęs iš graikiškojo „syn-hodos“ ir tai reiškia „eiti kartu“ arba „bendras kelias“. Tad sinodas yra Bažnyčios narių susirinkimas, skirtas pasitarimui, vieningos nuomonės susiformavimui ir, jei reikia, bendro sprendimo priėmimui. Jau Apaštalų Darbų 15 skyriuje aprašytas vienas iš tokiu pirmųjų sinodų Jeruzalėje, kur susirinkę apaštalai, tarp jų ir Petras, bei bendruomenės vyresnieji svarstė naujų Bažnyčios narių apipjaustymo klausimą. Antrame amžiuje panašiuose sinoduose buvo svarstomi montanizmo ir Velykų šventės datos klausimai. Pirmųjų Bažnyčios gyvavimo amžių bėgyje tokie susirinkimai buvo institucionalizuoti ir jau nuo III amžiaus tapo reguliaria vyskupijų ir bažnytinių provincijų gyvenimo praktika. O tokie sinodai, kuriuose faktiškai atstovaujama visai Bažnyčiai, yra vadinami visuotiniais Susirinkimais. Romos Katalikų Bažnyčioje tiek vyskupijų sinodų, tiek visuotinių Susirinkimų nutarimai tam, kad įgytų teisinę galią, turi būti patvirtinti popiežiaus.