XXIII eilinio metų sekmadienio Evange lija ir homilija.

Evangelija pagal Matą
„Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais. Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk bažnyčiai. O jei nepaklus nė bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas.
Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje“. „Ir dar sakau jums: jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“.(Mt 18, 15–20)
MANO NUSIKALTĘS BROLIS
Viešpats Jėzus neatsitiktinai, kalbėdamas apie tikinčiųjų bendruomenės gyvenimo problemas, pavartojo žodį “brolis”.
Iš tikrųjų yra didelis skirtumas tarp buvimo bendruomenės nariu ir tarpusavio broliško bendravimo. Kuomet žmonės jaučiasi broliais tarpusavyje, išnyksta nelygybės jausmas. Dievo Tautoje visi yra vienodai lygūs, visi yra vienodai garbingi. Skirtumas kyla tik dėl užimamų pareigų, pripažįstamų vertybių tvarkos, bet ne dėl to, kad vienas žmogus būtų kilnesnis ar prastesnis už kitą. Jie visi yra broliai…
Drauge tenka pripažinti, jog visi šie broliai nėra tobuli, jiems būdingi trūkumai ir netobulumai.
Bažnyčia yra šventa, tačiau ją sudaro nusidėjėliai.
Kaip tik todėl visiems reikia broliško įspėjimo ir atlaidumo. Kaip tik apie tai ir kalba šio sekmadienio Evangelijos eilutės.
Norint tinkamai suprasti Jėzaus pamokymą, ko gero, reikėtų prisiminti, jog pagrindinė Išganytojo mintis buvo parodyti savo klausytojams, jog svarbiausias dalykas yra klystančio brolio pataisymas ir sugrąžinimas. Jėzus tikrai neketino padiktuoti procedūrinių taisyklių.
Kiek anksčiau prieš tai Jėzus mokiniams papasakojo palyginimą apie ganytoją, paliekantį devyniasdešimt devynias avis ir einantį ieškoti vienos nuklydusios.
Ganytojas nelaiko savęs turtingu, nes jam liko devyniasdešimt devynios avys, bet jaučiasi vargšu, nes vienos neteko. Jis negali susitaikyti su netektimi ir jo negali paguosti likusios avys.
Išganytojas šį palyginimą baigė žodžiais: Taip ir jūsų dangaus Tėvas nenori, kad pražūtų bent vienas iš šių mažutėlių…Šis posakis mums tampa atskaitos tašku, stengiantis suvokti šios dienos pamoką.
Krikščionių bendruomenėje šalia kitaip, nei civilinėje visuomenėje, vertinamos didybės bei skirtumų tarp žmonių pašalinimo susiduriame ir su kitokiu asmenybės vertinimu. Bažnyčioje visuomet ypatingą reikšmę turi pavienis žmogus. Net ir vienintelis bendruomenės narys yra labai brangus, svarbus ir mylimas. Jis brangus todėl, kad yra reikalingas Dievui.
Kartais būna, jog kaip tik tai pamiršta turintieji galią…
Evangelijoje Išganytojas moko mus elgtis palaipsniui, savotiškai darant vis didesnę įtaką prasižengusiam broliui. Kai kam gali atrodyti, kad tos taisyklės atrodo labai griežtos.
Vis tiktai manyčiau, jog tai gailestingumo parodymas turėjusiam nelaimės nusikalsti. Tai tarsi Dievo meilės žmogiškasdemonstravimas.
Viešpats nori pabrėžti, kad kiekvienas esame atsakingas už savo brolių tikėjimą, tačiau pastangos tą tikėjimą palaikyti visuomet privalo būti taktiškos, švelnios, diskretiškos, prie nusikaltusiojo prisiartinant su pagarba.
Iš tiesų tai yra labai sunku… Nedaug kam pavyksta suderinti pasipiktinimą blogiu su pagarba. Kur kas dažniau krikščionys yra linkę imtis gana griežtų priemonių. Netgi yra tekę girdėti nuomonių, jog, ryžtingai veikdami, galime atsikratyti vadinamųjų “nudžiūvusių šakų”, žmonių, kurie, nominaliai priklausydami Bažnyčiai, atsieit, tik gadina jos įvaizdį ir kenkia Bažnyčios veiklai.
Tokiais atvejais beveik kyla abejonė: gal visų tų “uoliųjų” namuose turimame Šventojo Rašto egzemplioriuje praleisti pirmieji du diskretiški Jėzaus pamokymai, ir todėl jie tesugeba išskaityti paskutinius žodžius: tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas?…
Gal jie nebesugeba pajusti, kad tokiu atveju kažkas sulūžta ir jų pačių sieloje?… (mons. A. Grušas)