Jono Pauliaus II atminimui skirtas italų Katalikų akcijos suvažiavimas

Nuo penktadienio iki sekmadienio Loreto Dievo Motinos šventovėje vyks Italijos katalikų akcijos suvažiavimas, skirtas popiežiaus Jono Pauliaus II atminimui. Prieš metus, praėjusių 2004 metų rugsėjo 5 dieną, popiežius Jonas Paulius II lankėsi Loreto šventovėje, susitiko su Italijos katalikų akcijos nariais ir paskelbė palaimintuoju italą pasaulietį Alberto Marvelli, II Pasaulinio karo ir pokario metais aktyviai dalyvavusį katalikų akcijos veikloje. Dabar Italijos katalikų akcijos nariai vėl susirinko toje pačioje vietoje į suvažiavimą skirtą Jono Pauliaus II dvasiniam palikimui, jo mokymo įtakai katalikų pasauliečių judėjimų veiklai.

Katalikų akcija yra vienas seniausių katalikų pasauliečių judėjimų, susiformavęs žymiai anksčiau negu kiti dabartiniai judėjimai, dažniausiai gimę po Vatikano II susirinkimo. Istoriškai katalikų akcija siekia devynioliktojo amžiaus pirmąją pusę, tai yra tuos laikus, kai besikeičiant Europos kultūrinei situacijai, krikščioniškas pozicijas visuomenės gyvenime ėmė ginti katalikai pasauliečiai. Vėliau, didelė paspirtis šiam judėjimui buvo devynioliktojo amžiaus pabaigoje paskelbta popiežiaus Leono XIII enciklika “Rerum Novarum”, kurioje buvo suformuluotas aiškus krikščioniškas požiūris į tuo metu vykusias socialines permainas. Toks, ne bažnytinės hierarchijos inspiruotas, bet tarp tikinčių pasauliečių gimęs katalikiškas socialinis judėjimas, įgavo įvairias formas, priklausomai nuo šalių, kuriose jis kūrėsi, visuomeninio gyvenimo specifikos. Prancūzijoje įsikūrė Katalikų lyga Bažnyčiai ginti, Belgijoje – Katalikų Sąjunga, Vokietijoje – Katalikų sambūris, o Šveicarijoje – (pagal Popiežiaus vardą) Pijaus sambūris. Pradžioje Katalikų akcijos vardas nebuvo įgavęs oficialaus pavadinimo statuso, o buvo suprantamas kaip katalikų pasauliečių visuomeninis ir kultūrinis veikimas, kaip krikščioniškų vertybių gynimas ir propagavimas visuomenės gyvenime. Po Pirmojo pasaulinio karo kai kuriose Europos šalyse atsiradus autoritariniams režimams, Katalikų akcija tuoj pat tapo opozicine jėga. Bene akivaizdžiausiai katalikų opozicija totalitarinei valdžiai pasireiškė Italijoje ir Vokietijoje. Tačiau tam tikrais bruožais panaši situacija buvo ir kitose to meto Europos šalyse, taip pat ir Lietuvoje, kur po 1926 metų perversmo valdant tautininkams, katalikų veikimas buvo gerokai suvaržytas.

Katalikų visuomeninio veikimo laisvė, be abejo, labai rūpėjo Šv. Sostui, ypač beveik visą tarpukario dvidešimtmetį Bažnyčią valdžiusiam popiežiui Pijui XI. Reikalavimas užtikrinti veikimo laisvę katalikų organizacijoms įsakmiai paminėtas ir 1927 metais Šv. Sosto sudarytame konkordate su Lietuvos Respublika. Dvidešimt penktajame Konkordato straipsnyje minimas ir Katalikų akcijos vardas.

Lietuvos pavyzdys, be kitą ko, taip pat gana aiškiai nušviečia ir pačios Katalikų akcijos specifiką. Lietuvoje Katalikų akcija buvo vadinama Katalikų veikimo centru. 1919 metais įkurtas Centras pats savaime nebuvo katalikiška organizacija dabartine prasme, bet jis koordinavo įvairias katalikų pasauliečių veikimo iniciatyvas, Centro globojamos veikė įvairios specifinės katalikiškos organizacijos.