Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo
seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti.
Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi
taip atsitikti!“ O jis atsisukęs subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas,
nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“.
Tuomet Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka
manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs,
tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo
gyvybei?! Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę? Nes Žmogaus Sūnus ateis savo
Tėvo šlovėje su savo angelais, ir tuomet jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus.
(Mt 16, 21-27).
DIEVO VALIA
Politikai, siekdami laimėti rinkimus,
savo rinkėjams pažada kalnus gėrybių, tvirtina, jog, jiems atsidūrus valdžioje, gyvenimas
taps rojumi žemėje. Tiesa, pasiekę savo tikslą, jie lygiai taip pat ramiai tvirtina,
jog viskas priklauso nuo pačių žmonių, o įvykdyti savo pažadų jie negali, nes jiems
visąlaik kas nors trukdo.
Visa tai žmogiški pažadai, pasižymintys vienu bendru
bruožu: pastangomis užliūliuoti žmones, drauge kažkiek atitraukti juos nuo rūsčios
tikrovės.
Programos, kurią Kristus pateikia savo sekėjams, tikrai negalėtume
pavadinti malonia ir patogia: Jis kalba apie būtinybę išsižadėti savęs, imti kryžių
ant pečių, pražudyti savo gyvenimą…
Šią neguodžiančią programą Viešpats paliudija
savo paties gyvenimu. Šio sekmadienio Evangelijoje skaitome: Jėzus pradėjo
aiškinti savo mokiniams, kad jam reikia eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo tautos
seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų…
Matydamas tokią perspektyvą,
Petras sureagavo labai aistringai, pademonstruodamas savo nesutikimą su Viešpaties
žodžiais, netgi kategorišką jų paneigimą: Nieku gyvu, Viešpatie,
tau neturi taip atsitikti!
Dar praėjusį sekmadienį girdėjome, kaip Jėzus
pagyrė apaštalą, tvirtindamas, jog, paliudydamas Kristaus dievystę, Petras patvirtino,
įkvėptas dangaus Tėvo. Deja, šis bendravimas su dangumi nutrūko labai greitai. Girdėdamas
Jėzų kalbant apie kančią ir mirtį, Petras pasinaudojo savo paties išmanymu, arba,
geriau sakant, nusprendė, kad geriausia būtų prisilaikyti visų bendros nuomonės. Jis
atmetė apreiškimą, kuris , gal būt, ir nebuvo labai malonus ir verčiau nusprendė laikytis
savų vizijų ir programos, kur būtų vietos triumfui, asmeninių ambicijų patenkinimui,
galimybės pasinaudoti valdžia.
Taip tas, kuris dar neseniai buvo pavadintas
“palaimintu”, netikėtai užsitarnavo “šėtono” vardą. Kertinis Bažnyčios akmuo tapo
“papiktinimo akmeniu”.
Petrui dar reiks suvokti, kad jo išsvajotas statinys,
kurio niekas nenugalės, nėra tas pats, apie kurį kalbėjo Jėzus. Jis tai supras, bet
tiktai susidūręs su žiauria Jėzaus mirtimi, savo paties išdavyste, atgaila ir nedrąsiu
džiaugsmu, kad Jėzus nugalėjo mirtį.
Šis apaštalas tikrai gali paliudyti mums,
kad tuomet, kai Išganytojas kalba apie tai, kad reikia išsižadėti savęs, tie žodžiai
reiškia kaip tik tai, o ne mėginimus tokio išsižadėjimo išvengti.
Mums, Kristaus
sekėjams, visuomet gresia pavojus kalbėti apie Kristų ir toliau galvoti apie save.
Vienintelė galimybė tinkamai suvokti, kaip turime sekti Mokytoją – tai nesitraukti
atgal. Mums reikia suvokti, kad pati veiksmingiausia priemonė nenusilenkti pasaulio
mentalitetui – tai vykdyti Dievo valią. Žinoma, nėra lengva iš karto suprasti, ko
Dievas iš tiesų laukia, aiškiai žinoti, kas Jam tinka ir yra priimtina, kaip mes turime
aukotis ir gyventi kitų labui. Gali būti, jog ne kartą šiame kelyje ir klysime, ir
ieškosime vis naujų galimybių, tačiau, žvelgdami į Petrą, kuris suklydo, mėgindamas
remtis vien tik savo žmogiškąja išminti, galime būti tikri, kas tikrai nepatinka Dievui.
Dievo
valia niekuomet nėra mums maloni.
Todėl visuomet, kuomet manome, jog Dievas
mums teikia gėrybių, norėdamas paguosti, ir užkuria židinį namuose, kad būtume apsaugoti
nuo laužo ugnies laukuose, galime būti tikri, jog Dievas su tuo nelabai ką turi bendra…
(mons. Adolfas Grušas).