2005-08-27 12:41:29

XXII eilinio sekmadienio Evangelija ir homilija


Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti. Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ O jis atsisukęs subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“.

Tuomet Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?! Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę? Nes Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais, ir tuomet jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus.
(Mt 16, 21-27).

DIEVO VALIA

Politikai, siekdami laimėti rinkimus, savo rinkėjams pažada kalnus gėrybių, tvirtina, jog, jiems atsidūrus valdžioje, gyvenimas taps rojumi žemėje. Tiesa, pasiekę savo tikslą, jie lygiai taip pat ramiai tvirtina, jog viskas priklauso nuo pačių žmonių, o įvykdyti savo pažadų jie negali, nes jiems visąlaik kas nors trukdo.

Visa tai žmogiški pažadai, pasižymintys vienu bendru bruožu: pastangomis užliūliuoti žmones, drauge kažkiek atitraukti juos nuo rūsčios tikrovės.

Programos, kurią Kristus pateikia savo sekėjams, tikrai negalėtume pavadinti malonia ir patogia: Jis kalba apie būtinybę išsižadėti savęs, imti kryžių ant pečių, pražudyti savo gyvenimą…

Šią neguodžiančią programą Viešpats paliudija savo paties gyvenimu. Šio sekmadienio Evangelijoje skaitome: Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams, kad jam reikia eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo tautos seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų…

Matydamas tokią perspektyvą, Petras sureagavo labai aistringai, pademonstruodamas savo nesutikimą su Viešpaties žodžiais, netgi kategorišką jų paneigimą: Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!

Dar praėjusį sekmadienį girdėjome, kaip Jėzus pagyrė apaštalą, tvirtindamas, jog, paliudydamas Kristaus dievystę, Petras patvirtino, įkvėptas dangaus Tėvo. Deja, šis bendravimas su dangumi nutrūko labai greitai. Girdėdamas Jėzų kalbant apie kančią ir mirtį, Petras pasinaudojo savo paties išmanymu, arba, geriau sakant, nusprendė, kad geriausia būtų prisilaikyti visų bendros nuomonės. Jis atmetė apreiškimą, kuris , gal būt, ir nebuvo labai malonus ir verčiau nusprendė laikytis savų vizijų ir programos, kur būtų vietos triumfui, asmeninių ambicijų patenkinimui, galimybės pasinaudoti valdžia.

Taip tas, kuris dar neseniai buvo pavadintas “palaimintu”, netikėtai užsitarnavo “šėtono” vardą. Kertinis Bažnyčios akmuo tapo “papiktinimo akmeniu”.

Petrui dar reiks suvokti, kad jo išsvajotas statinys, kurio niekas nenugalės, nėra tas pats, apie kurį kalbėjo Jėzus. Jis tai supras, bet tiktai susidūręs su žiauria Jėzaus mirtimi, savo paties išdavyste, atgaila ir nedrąsiu džiaugsmu, kad Jėzus nugalėjo mirtį.

Šis apaštalas tikrai gali paliudyti mums, kad tuomet, kai Išganytojas kalba apie tai, kad reikia išsižadėti savęs, tie žodžiai reiškia kaip tik tai, o ne mėginimus tokio išsižadėjimo išvengti.

Mums, Kristaus sekėjams, visuomet gresia pavojus kalbėti apie Kristų ir toliau galvoti apie save. Vienintelė galimybė tinkamai suvokti, kaip turime sekti Mokytoją – tai nesitraukti atgal. Mums reikia suvokti, kad pati veiksmingiausia priemonė nenusilenkti pasaulio mentalitetui – tai vykdyti Dievo valią. Žinoma, nėra lengva iš karto suprasti, ko Dievas iš tiesų laukia, aiškiai žinoti, kas Jam tinka ir yra priimtina, kaip mes turime aukotis ir gyventi kitų labui. Gali būti, jog ne kartą šiame kelyje ir klysime, ir ieškosime vis naujų galimybių, tačiau, žvelgdami į Petrą, kuris suklydo, mėgindamas remtis vien tik savo žmogiškąja išminti, galime būti tikri, kas tikrai nepatinka Dievui.

Dievo valia niekuomet nėra mums maloni.

Todėl visuomet, kuomet manome, jog Dievas mums teikia gėrybių, norėdamas paguosti, ir užkuria židinį namuose, kad būtume apsaugoti nuo laužo ugnies laukuose, galime būti tikri, jog Dievas su tuo nelabai ką turi bendra… (mons. Adolfas Grušas).








All the contents on this site are copyrighted ©.