Katalikų pasauliečių judėjimas "Comunione e Liberazione"

Popiežius Benediktas XVI penktadienio rytą privačioje audiencijoje priėmė brolijos „Comunione e Liberazione“ vadovą kunigą Julian Carron.

Šis judėjimas, prieš penkis dešimtmečius įkurtas Italijoje, šiuo metu yra žinomas keliose dešimtyse pasaulio šalių, taip pat ir Lietuvoje. Nepaisant jo tarptautinio paplitimo, visur jis vadinamas savo originaliu itališku vardu, „Comunione e Liberazione“, kuris, pažodžiui išvertus, reiškia „Bendrystė ir išvadavimas“, arba „bendravimas ir išsivadavimas“.

Šio judėjimo genezė tam tikra prasme atspindi Bažnyčios, o taip pat ir vakarietiškos kultūros pokario metų pokyčių vingius. Šeštame ir septintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje daugelyje šalių atsirado jaunimo judėjimai, protestuojantys prieš miesčionišką, sustabarėjusią kultūrą. Pasaulietinėje sferoje šie jaunimo judėjimai buvo įgavę ryškių kairuoliškų bruožų, buvo nukreipti prieš tuo metu dažnai linksniuojamą imperializmą, prieš vadinamuosius „buržuazinius“ papročius, ir panašiai. Tas jaunimo sujudimas neaplenkė ir Bažnyčios, tačiau Bažnyčioje, žinoma, jis pasireiškė kitokiu pavidalu, nebuvo naudojami ideologiniai lozungai, o labiau buvo susikoncentruota į socialinį veikimą, į teisingumo skelbimą ir į veiklą krikščioniškoje aplinkoje.

Žinoma, ne vien tuometinis maištaujančio jaunimo kontekstas lėmė jaunimo sąjūdžių gimimą krikščioniškoje aplinkoje. Reikia juk prisiminti ir kaip tik tuo metu vykusį Vatikano II Susirinkimą, kuris be jokios abejonės buvo didžiausia paskata kurtis tikinčiojo jaunimo sąjūdžiams. Tačiau kartu negalima nepastebėti ir tam tikro paralelizmo: ir pasaulietiški, ir krikščioniški jaunimo sąjūdžiai gimė maždaug tuo pat metu. Ir vieniems, ir kitiems dažniausiai lemtingi buvo 1968 metai – tai yra, paties didžiausio įkarščio, masinių demonstracijų prieš sustabarėjusį visuomenės gyvenimą metai.

Tą jaunimo entuziazmą, tą jaunimui būdingą revoliucingumą, gerai suvokė vienoje Milano mokykloje mokytoju dirbęs italas kunigas Luigi Giussani. Šeštojo dešimtmečio pradžioje jis subūrė grupę gimnazistų, kuri vėliau, ypač septintojo dešimtmečio pabaigoje išaugo į stambų katalikišką jaunimo judėjimą, pasivadinusį „Comunione e Liberazione“ vardu.

Šiandien vien Italijoje šiam judėjimui priklauso daugiau 100 tūkstančių narių. Prieš daugiau kaip dešimtį metų jis pasiekė ir Lietuvą.

Italijoje, kur šis judėjimas gimė, kasmet rengiami didieji tarptautiniai judėjimo sąskrydžiai, vadinami tautų bičiulystės mitingais. Tai jau ilgą tradiciją turintys renginiai, kasmet vykstantys Rimini mieste, prie Adrijos jūros. Judėjimas Comunione e Liberazione Italijoje turi taip pat nemenką politinę įtaką. Buvę gimnazistai ir studentai, vėliau tapę politikais, kultūros veikėjais, įvairių sričių profesionalais nenutraukia ryšių su katalikiško jaunimo judėjimu, kuriame jie patys pirmą kartą išgyveno krikščionišką užsidegimą ir troškimą keisti pasaulį.

Judėjimą Comunione e Liberazione įkūręs italas kunigas Luigi Giussani, sulaukęs 82 metų amžiaus, mirė šių metų vasario 22 dieną. Išties įdomus sutapimas, kad jo laidotuvėms vadovavo kardinolas Josephas Ratzingeris, po kelių mėnesių išrinktas popiežiumi Benediktu XVI.

Šis judėjimas, kurio vadovą kunigą Julianą Carroną penktadienio rytą popiežius priėmė audiencijoje, panašiai kaip ir kiti dvidešimtojo amžiaus antroje pusėje gimę bažnytiniai jaunimo sąjūdžiai, liudija apie Bažnyčios dedamas viltis į jaunimą, į jaunimo entuziazmą, į jaunimui būdingą maištą prieš visas pasaulio neteisybes. Tą jaunimo revoliucingumą puikiai suvokė popiežius Jonas Paulius II, įvedęs pasaulio jaunimo dienų tradiciją. Jį puikiai suvokia ir popiežius Benediktas XVI, kuris ką tik pasibaigusiose Koelne vykusiose pasaulio jaunimo dienose jaunimui sakė: „Tik iš šventųjų, iš Dievo ateina tikroji revoliucija, lemtingas pasaulio perkeitimas“.