Jaunimo vigilija su Popiežiumi

“Atvykome jo pagarbinti”.

Ši Rytų išminčių skelbta žinia atlydėjo XX PJD dalyvius į Kelną ir ženklino pirmąjį jaunuolių piligrimystės etapą. Pagal šv. Mato evangelijos pasakojimą, į Jeruzalę atvykę Rytų išminčiai klausė – Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti. Taip pat jaunieji piligrimai iš visų pasaulio kraštų – Kelno kardinolas Meisneris sekmadienio rytą Benediktui XVI pradedant šv. Mišias sakė, kad susirinko daugiau kaip milijonas jaunuolių iš 193 kraštų, šiomis dienomis per pirmąjį PJD etapą apmąstė šią Rytų išminčių žinią - “Atvykome jo pagarbinti”. Praėjusio vakaro vigilijoje, tai yra šeštadienio vakaro budėjime su Popiežiumi, ši Mato Evangelijos tema jaunimui buvo pratęsta sekančiu Evangelijos nurodymu, jog Rytų išminčiai “įžengė į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino”. Apie šio apreiškimo reikšmę jaunimui šeštadienio vakaro budėjime kalbėjo popiežius Benediktas, išsamiai aptardamas šios Išminčių patirties reikšmę, Dievo atpažinimo Betliejuje gimusiame kūdikyje ir kartu tuo momentu vykusio esminės sampratos apie Dievą ir žmogų, apie pasaulio tvarką lūžio svarbą kiekvienam krikščioniui. Gi sekmadienį, Šventojo Tėvo Benedikto XVI vadovautame Eucharistijos šventime buvo pratęstas Trijų išminčių piligrimystės pasakojimas iki pat šio pasakojimo stulbinančios išvados – pagarbinę Kūdikį ir padovanoję brangiausias dovanas Rytų išminčiai išvyko, “kitu keliu pasukdami į savo kraštą”.


Vigilija buvo pradėta šventiniu koncertu, Popiežiaus atvykimu ir Jaunimo dienos kryžiaus pastatymu. Susitikimo pradžioje Popiežius Benediktas XVI pašventino naują didžiulį varpą, kuriam duotas Jono Pauliaus II vardas:


Keli jaunimo atstovai pasidalijo mintimis apie tikėjimą ir jaunų tikinčiųjų lūkesčius Dievo minėti nenorinčioje ir Dievo meilę ignoruojančioje visuomenėje. Vigilijos Žodžio liturgija buvo užbaigta šv. Tėvo kalba, o po jos Marijos kelio liturgija priešais Mergelės Marijos paveikslą. Po to sekė Šviesos šventė. Jaunimo atstovas vigilijos dalyviams padalijo ir popiežiui įteikė taiką ženklinančią Betliejaus šviesą, atvežtą iš Betliejaus grotoje degančio žibinto. Vakaro programa Kelno Marijos laukuose apvainikavo Švenčiausiojo Adoracija – šimtatūkstantinės jaunimo minios susikaupimu, malda ir tyla bei tikinčiųjų malda, kurios viena iš 7 kalbomis skaitytų maldavimų buvo perskaityta lietuviškai:


Vigilijos dalyvius Popiežius palaimino apaštališkuoju palaiminimu.


Iš popiežiaus Benedikto XVI kalbos jaunimui Marienfeldo laukuose šeštadienio vakarą vykusio maldos budėjimo metu:


Išminčiams pasibaigė žemiškoji arba išorinė piligrimystė – jie pasiekė kelionės tikslą. Tačiau jiems prasidėjo kažkas naujo – naujas, vidinis, žengimas, perkeitęs visą jų gyvenimą. Karaliai žinojo apie pasaulio chaosą, tam tikru būdu galėjo suvokti Dievą bei turėjo tam tikrą pasaulio viziją, gebėjo valdyti tam tikru būdu. Bet dabar visas apsivertė aukštyn kojomis – karaliams teko naujai žvelgti į pasaulį, kitaip suprati galią, kitaip suvokti Dievą ir samprotauti apie žmogų. Bet tai darydami, turėjo patys keistis. Išminčiams tapo aišku, jog nuo dabar jiems teks dovanotis, aukotis, turės tapti ištikimais tiesai, teisei, gėriui ir atleidimui, net gailestingumui. Išminčiai turi suvokti ir išmokti kaip išsižadėti savęs, kad tikrai galėtų save atrasti. Amžių bėgyje šis kelias prisipildė nesuskaitomais žmonėmis, kurie leidosi kelionėn ieškodami Dievo, kuris visuomet yra arti mūsų ir kuris visuomet rodo kur kelias. Visų amžių šventieji ir palaimintieji, kurių taip gausiai į altorių garbę iškėlė Jonas Paulius II rodo, kaip tampama tikrais krikščionimis.



Šventieji gi yra tikrieji reformatoriai, nes tik iš šventųjų, tik iš Dievo ateina tikroji revoliucija, lemtingas pasaulio perkeitimas. Ką tik praėjusiame šimtmetyje matėme revoliucijas, kurių programa buvo nelaukti Dievo, bet paimti į savo rankas viso pasaulio likimą. Matėme kaip netobulas žmogiškas požiūris buvo paverčiamas absoliučia veikimo norma. Absoliutinimas to, kas nėra absoliutu, bet reliatyvu, vadinamas totalitarizmu. Jis neišvaduoja žmogaus, bet atima iš jo orumą ir paverčia vergu. Ne ideologijos išvaduoja pasaulį, bet atsigręžimas į gyvąjį Dievą, kuris yra mūsų sutvėrėjas, mūsų laisvės garantas, garantas visko, kas yra tikrai gera ir tikra. Tikroji revoliucija – tai besąlygiškas atsigręžimas į Dievą, kuris yra visko kas teisinga matas ir tuo pat metu amžina meilė. Kas gi kitas mus gali išvaduoti, jei ne meilė?


Yra daug kalbančiųjų apie Dievą; Dievo vardu kurstoma neapykanta ir vykdomas smurtas. Dėl to labai svarbu surasti tikrą Dievo veidą. Išminčiai iš Rytų šalies jį surado, kai parpuolę ant žemės pagarbino Betliejaus kūdikį. „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą“,- sakė Jėzus Pilypui. Jėzuje Kristuje, kuris dėl mūsų leido perverti savo širdį, būtent jame, mums atskleistas tikras Dievo veidas. Jei sekame jį kartu su visa prieš mus gyvenusiųjų minia, vadinasi – einame teisingu keliu.


Tai reiškia, kad mes nekuriame sau privataus Dievo, privataus Jėzaus, bet kad tikime ir garbiname tą Jėzų, kurį pažįstame iš Šventojo Rašto ir kuris didžiojoje keliaujančių tikinčiųjų minioje, vadinamoje Bažnyčia, eina visada su mumis ir visada pirma mūsų. Galima daug kritikuoti Bažnyčią. Mes žinome ir pats Viešpats mums sakė, kad ji yra tarsi tinklas, kuriuo sugaunama ir gerų, ir blogų žuvų, kad ji yra tarsi laukas, kuriame auga ir kviečiai, ir raugės. Popiežius Jonas Paulius II, kuris daugelyje šventųjų ir palaimintųjų mums rodė tikrą Bažnyčios veidą, taip pat prašė atleidimo už visa blogį, kuris praeityje buvo padarytas Bažnyčios žmonių veiksmais ar žodžiais. Šitaip jis mums rodo tikrą mūsų pačių vaizdą ir ragina su mūsų trūkumais ir silpnybėmis žygiuoti toje didžiojoje šventųjų eisenoje, kurią pradėjo išminčiai iš Rytų šalies. Iš tiesų mus guodžia žinojimas, jog Bažnyčioje yra ir raugių. Šitaip, net ir su visais savo trūkumais mes galime sekti Jėzų, kuris kvietė būtent nusidėjėlius. Bažnyčia yra žmonių šeima ir tuo pat metu didžioji Dievo šeima, kurioje jis sukuria bendrystės ir vienybės erdvę, apimančią visus kontinentus, kultūras ir tautas. Mes džiaugiamės priklausymu šiai didžiajai šeimai, džiaugiamės visame pasaulyje turėdami brolių ir bičiulių. Ypač čia, Koelne, jaučiame kaip malonu priklausyti žmonių šeimai, didelei kaip pasaulis, jungiančiai dangų ir žemę, praeitį, dabartį ir ateitį, visus žemės pakraščius. Šiame didžiajame piligrimų būryje keliaujame kartu su Kristumi, keliaujame paskui žvaigždę, kuri šviečia istorijai.