XVIII eilinio sekmadienio Evangelija ir homilija

EVANGELIJA PAGAL MATĄ (Mt 14, 13–21)

Tai išgirdęs, Jėzus laiveliu nuplaukė į dykvietę, į vienumą. Minios sužinojo ir iš miestų pėsčiomis nusekė paskui. Kai išlipo į krantą ir pamatė daugybę žmonių, Jėzui pagailo jų, ir jis išgydė jų ligonius. Atėjus vakarui, prisiartino mokiniai ir tarė: „Vietovė tuščia, ir jau vėlus metas. Atleisk žmones, kad, nuėję į kaimus, nusipirktų maisto“. Jėzus atsakė: „Nėra reikalo jiems iš čia eiti. Jūs duokite jiems valgyti“. Jie atsiliepė: „Mes čia teturime penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis“. Jėzus tarė: „Atneškite man juos“. Ir, liepęs miniai susėsti ant žolės, jis paėmė penkis kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, o tie dalijo žmonėms. Visi valgė ir pasisotino. Ir surinko nulikusius kąsnelius, iš viso dvylika pilnų pintinių. O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų, be moterų ir vaikų.

BŪTI SU ŽMONĖMIS

(Mons. A. Grušas)

Atrodo, kad tą dieną apaštalams taip ir nepavyko tinkamai atsiliepti į Jėzaus troškimą…

Tiesa, negalima būtų sakyti, kad jie liko visiškai abejingi. Matydami aplink Jėzų susirinkusiais minias, jie pasiūlė: Vietovė tuščia ir jau vėlus metas. Atleisk žmones, kad, nuėję į kaimus, nusipirktų maisto.

Iš tikrųjų tai tik troškimas kuo greičiau išsivaduoti nuo tų minių. Kol Jėzus sako pamokslus – viskas gerai,- tai priklauso jiems tvarkyti, tačiau, kaip mano apaštalai, išalkusiais žmonėmis rūpintis nebepriklauso. Pamokslas baigtas, ligoniai pagydyti,- dabar tegul kiekvienas tvarkosi, kaip jam patogiau.

Jėzus laikosi kitokio požiūrio. Dar prieš padaugindamas duoną, jis nori, kad padaugėtų ir širdžių, kurios jaučią tą pat, ką ir Jis.. Viešpats vadovaujasi užuojauta. Jam rūpi, kaip gyvena žmonės ir todėl pirmiausia Jis pasirūpina išgydyti visus ligonius.

Ne kartą reikia stebuklo, kad žmogus įsijaustų į kito žmogaus situaciją, pergyventų, kad skauda kitam, jaustųsi esąs atsakingas ne vien už savo problemas.

Jėzus neužjaučia minios. Jis drauge su minia išgyvena kiekvieno žmogaus skausmą.
Tai du skirtingi dalykai.

Mes kartais stebimės, kaip Jėzaus mokslas galėjo patraukti ir sužavėti tokią daugybę žmonių. Manyčiau, jog taip atsitiko dėl to, kad į žmogaus širdį Evangelija prabyla visiškai kitaip, negu visuomenės veikėjai, politikai ar kiti mokytojai. Ji neužpila žmonių gražiomis frazėmis, bet leidžia būti kartu: džiaugsme ir skausme.

Išganytojui minia nėra tik veiklos laukas ar populiarumą atnešantis Jo sėkmės garantas.
Jėzus neapsiriboja, kalbėdamas miniai. Jis mato visus ir drauge ant savo pečių paima kiekvieno žmogaus naštą. Todėl Jis ir sako apaštalams: Jūs duokite jiems valgyti.

Tai žodžiai apie tai, jog, pasibaigus pamaldoms, dar niekas nesibaigia. Tai priminimas, jog žmonės maitinami ne pažadais, bet atsiliepimu į jų rūpesčius, ir nė vienas krikščionis negali laikyti save atleistu nuo tos pareigos.

Krikščioniui niekuomet neateina „atsisveikinimo momentas“. Jis visuomet privalo būti pasirengęs priimti savo brolį, atverti savo širdį, leistis įtraukiamas į kito žmogaus rūpesčius.

Kaip apaštalams tomis dienomis, Jėzus ir dabar nesiliauja kartojęs mums: Pagalvok, kuo gali padėti… Duok pats… Nebijok aukotis…

Mums, kaip tuomet apaštalams, irgi gresia pavojus nesuprasti savo uždavinių pasaulyje. Apaštalai manė, jog, pasibaigus Jėzaus pamokymams, pats laikas išsivaduoti nuo minios, palinkint visiems ramybės.

Tikrai nuoširdžiai tikintis žmogus ramybės niekuomet neturės. Jam visuomet reikia būti pasiruošus atiduoti save kitiems, nes tik jų dėka Viešpats gyvena su savo žmonėmis.
Ypač tuomet, kai į širdį braunasi sutema…