Popiežius Benediktas XVI pasveikino Koelno katedroje penktadienio vakarą vykusio koncerto
atlikėjus ir dalyvius.
Penktadienio vakarą Vokietijos Koelno katedroje Londono Karališkasis filharmonijos
orkestras ir choras atliko Bethoveno „Missa Solemnis“. Tai buvo vienas renginių, įvesdinančių
į po poros savaičių tame mieste prasidėsiančias pasaulio jaunimo dienas, kuriose,
nuo rugpjūčio 18 – 21 dienomis, dalyvaus taip pat ir popiežius Benediktas XVI. Katedroje
vykusiame koncerte dalyvavo kviestiniai svečiai; tiesiogiai jį sekti buvo galima taip
pat didžiuliame ekrane, pastatytame katedros aikštėje, pavadintoje popiežiaus Jono
XXIII vardu – Roncalliplatz. Koncertą taip pat transliavo Vokietijos televizija. Įrašas
dar kartą bus rodomas rugpjūčio 14-ąją.
Penktadienio vakarą Koelno katedroje
vykusio koncerto pradžioje atlikėjus ir dalyvius pasveikino popiežius Benediktas XVI
– buvo perduotas iš anksto parengtas Šv. Tėvo kalbos video įrašas.
Mišių metų
nuo seno skambėjo muzika, giesmė. Žmogui Dievo akivaizdoje vien žodžių negana. Kaip
meilė ir kančia nesutelpa vien žodžiuose ir stengiasi surasti tokias išraiškos formas,
kuriose apimtų ir tai, kas žodžiais neapsakoma, taip ir susitikime su Dievu žmogus
trokšta išeiti iš savęs.
Nors Izraelio maldoje, norint deramai atsiliepti į
Dievo balsą, buvo pasitelkiami instrumentai, kūrinijos balsai, tačiau Bažnyčia pradžioje,
dėl įvairių priežasčių, buvo įsitikinusi, kad tik žmogaus balsas gali deramai išreikšti
džiaugsmą Dievo akivaizdoje, apsakyti žmogaus kovas. Šitaip gimė grigališkasis choralas,
kurio tyrumas ir skaidrumas dar ir šiandien leidžia tiesiogiai patirti Dievo artumą.
Viduramžiais, katedrų laikais, stengtasi kurti dar daugiau ir dar didingiau: gimė
polifonija. Vargonus, kūrinijos balsų sintezę, ėmė papildyti įvairūs kiti instrumentai.
Viskas turėjo būti skiriama Dievo garbinimui. Tais laikais didieji kompozitoriai buvo
įsitikinę, jog pati kilniausia kūrybos rūšis yra muzikinės formos suteikimas Dievo
garbinimui Mišiose, savo meistriškumo aukojimas Dievui ir tuo pačiu tarnavimas besimeldžiančiai
tikinčiųjų bendruomenei. Čia popiežius paminėjo Johaną Sebastianą Bachą, kuris, nors
ir būdamas evangelikų tikėjimo, sukūrė nuostabių Mišių, iš kurių trykšta tikėjimo
jėga ir jos dėka Dievas paliečia žmogaus vidų. Lygiai taip ir Bethovenas, permainų
laikais kovojantis ir kenčiantis žmogus, jau sukūręs liturgijai skirtų kūrinių, jautė
nenumaldomą poreikį sukurti tokias Mišias, kurios perkeistų jo sielą ir net nekėlė
sau klausimo ar bus praktiškai įmanoma atlikti kūrinį. „Missa Solemnis“ tai jau kas
kita negu liturginė muzika, tikrąja šio žodžio prasme. Pasikeitusioje istorijos epochoje
į pirmą planą iškyla asmuo su savo aistra ir didybe. Taip pat ir Bažnyčios tikėjimas
jau nėra taip kaip anksčiau savaime suprantamas dalykas. Žmogaus maldos žodžiai dabar
tampa kovos už Dievą įrankiu, kančios dėl Dievo ir dėl savęs pačių būdu, tampa tarsi
laiptų pakopomis, kuriomis sutelkęs jėgas, kopia aukštyn ir vėl iš naujo ragauja Dievo
sutikimo džiaugsmo. Šia prasme, „Missa Solemnis“ yra jaudinantis liudijimas ieškančio
tikėjimo, tokio tikėjimo, kuris neleidžia Dievui pradingti iš žmogaus akiračio, kuris
iš amžių ataidinčia malda jį vis iš naujo pasiekia. „Missa Solemnis“ savo nepaprasta
didybe priklauso krikščionių tikėjimui, tai malda pačia giliausia prasme. Šis kūrinys
mus paverčia besimeldžiančiais žmonėmis, mus veda į Dievą.