Suvažiavimas, skirtas imigrantams Europoje

Italijos Loreto Dievo Motinos šventovėje šią savaitę vyksta Popiežiškosios migrantų ir keleivių sielovados tarybos kartu su Italijos ir kitų Europos šalių bažnytinėmis žinybomis surengtas aštuntasis suvažiavimas, skirtas imigracijos į Europą ir imigrantų integravimosi į naujas visuomenes klausimams. Šiemetiniame kongrese ypatingi akcentai skirti imigrantų vaikams.

Lietuvoje šie klausimai kol kas galbūt dar nelabai aktualūs, dėl to jie taip aiškiai ir nekeliami, tačiau daugelyje Vakarų Europos šalių nemaža dalis mokyklas lankančių vaikų yra gimę imigrantų šeimose. Tai savo ruožtu implikuoja kitas dviejų rūšių problemas: viena vertus, visuomenė, kurioje imigrantai įsikuria, tikisi, kad jie integruosis į gyvenamos šalies socialinį ir kultūrinį gyvenimą, kad taps tokiais pačiais gerais piliečiais kaip ir senbuviai gyventojai; antra vertus – integravimasis neturi reikšti gimtosios kultūros, kalbos ir papročių praradimo. Imigrantas turi teisę išsaugoti savo etninę ir kultūrinę tapatybę.

Šiame kontekste ypatingas dėmesys turi būti skiriamas vaikams. Migrantų vaikai negali jaustis nei svetimi, nei atstumti naujoje visuomenėje. Į juos turi būti dedamos teisingos ir harmoningos integracijos viltys, paliekant jiems teisę ir sudarant sąlygas taip pat ir savo gimtosios kultūros puoselėjimui.

Integracija visų pirma liečia įvairias visuomeninio gyvenimo sritis, tačiau negali būti užmiršti ir religiniai elementai. Tai aktualu ypač dabar, kai pasaulyje matome tragiškus religinio ekstremizmo rezultatus. Migrantas, palikdamas savo šalį, palieka savo įprastinę aplinką, palieka žmones, su kuriais drauge gyveno, palieka nemažą dalį savo papročių ir identiteto, o jei jis tikintis – palieka ir savo religinę bendruomenę. Jei imigrantas krikščionis, naujoje šalyje jam turi būti sudarytos sąlygos klausytis Evangelijos savo gimtąja kalba, dalyvauti religiniame gyvenime. Analogiškas teises turi ir kitoms religinėms grupėms priklausantys imigrantai. Tačiau, kalbant apie tradiciškai krikščionišką Europos kontekstą, tai vėlgi gali kelti tam tikrų problemų.

Žinant kokia yra dabartinė Europos šalių demografinė situacija; žinant taip pat iš esmės pozityvų krikščionybės požiūrį į migraciją, kaip tam tikro teisingumo formą, įpareigojančią solidarumui, migracijos klausimai ateityje vis labiau rūpės tiek visuomenės gyvenimo tvarkytojams, tiek ir sielovados darbininkams. Kaip pastarųjų pasaulio gyvenimo mėnesių patirtis rodo, tam tikri migracijos reiškinio aspektai, ypač skirtingų religijų susidūrimas, turi būti labai apdairiai ir su didele artimo meile išanalizuoti. Jau prieš kurį laiką Popiežiškoji migrantų ir keleivių sielovados taryba paskelbė instrukciją “Erga Migrantes Caritas Christi” (“Kristaus meilė migrantams”). Dokumentas smerkia rasizmą ir ksenofobiją, primena krikščionių pareigą su meile priimti žmones, kuriuos įvairios negandos ir sunkumai verčia palikti gimtuosius kraštus ir ieškoti laimės svetur. Tačiau, kartu su raginimu į atvirumą ir solidarumą, primenami ir kai kurie nesusipratimai bei sunkumai, galintys kilti deramai neįvertinus religinio skirtingumo. Tarkim, dokumente atvirai kalbama apie krikščionims nepriimtiną kai kurių religijų aplinkoje galiojantį požiūrį į žmogaus teises, į religijos ir valdžios atskyrimą ir panašiai. Besigilinant į šias problemas, vėlgi matome, kad siekiant harmoningo ir abipusiai pagarbaus integravimosi daugiausiai vilčių teikia, o taip pat daugiausiai dėmesio ir jautrumo reikalauja būtent imigrantų vaikai.