XIV eilinis sekmadienis. Evangelija Mt 11, 25 - 30 25 Anuo metu
Jėzus bylojo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei
tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. 26 Taip,
Tėve, nes tau taip patiko. 27 Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir
niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam
Sūnus panorės apreikšti. 28 Ateikite pas mane visi, kurie vargstate
ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! 29 Imkite ant savo pečių mano
jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite
savo sieloms atgaivą. 30 Mano jungas švelnus, mano našta lengva“. GALINGAS
ROMUSIS
Pirmąjį šios dienos skaitinį, kalbantį apie romų ant asilo keliaujantį
valdovą, Bažnyčia paprastai prisimena verbų sekmadienį, kuomet tai praktiškai paraidžiui
pakartojo į Jeruzalę žengiantis Jėzus. Šiandien norėtųsi prisiminti tą Didžiosios
Savaitės įvykį, kartu pamėginant suprasti, ką reiškia Jėzaus žodžiai, kuriuos skaitome
šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje: Mokykitės iš manęs, nes aš esu romus ir
nuolankios širdies. Taip, Jėzus tą dieną į Jeruzalę įžengė, jodamas
ant asilaičio, tačiau, vos tik atsistojęs kojomis ant žemės, atrodo, užmiršo visą
romumą ir, apimtas švento pykčio, sukėlė sąmyšį šventovės prieangyje, jėga iš ten
varydamas aukoms reikalingus daiktus pardavinėjačius prekeivius. Ši savotiškos
prievartos kupina scena sudaro absoliutų kontrastą švelniam, giedram susimąsčiusio
Jėzaus, kuris su liūdesiu eina į Jeruzalę pasitikti mirties, paveikslui. Taip
pat ir kitomis progomis Išganytojo, ko gero, nebūtų galima pavadinti saldžių pokalbių
mėgėju. Ne kartą Jis prabyla skaudžiais žodžiais į tuos, kuriuos nori pabarti ar padaryti
kokį priekaištą, ir tie žodžiai panašūs ne į paglostymus, bet į akmenų krušą. Kalbėdamas
apie savo pasiuntinybę, Jis mini kalaviją, ugnį, jungą, akis graužiančią druską… Ir
kaip tik tas Žmogus sako savo klausytojams; Mokykitės iš manęs, nes aš esu romus
ir nuolankios širdies… Tikrai būtų dėl ko apstulbti, tačiau praėjus
primai nuostabai, pradedame suprasti, jog romumas ir nuolankumas nėra žodžiai, kuriais
galėtume apibūdinti tik pasyvius, neturinčius vidinės ugnelės asmenis: be aistrų,
be emocijų. Įmanoma būti romiam ir turint tvirtą stuburą, mokant pastebėti ir
piktintis situacija, kurios negalima daugiau pakęsti. Romusis – tai ne iš anksto
pasiduodantis, nepajėgus, nesugebantis spręsti problemų žmogus. Būti romiu – nereiškia
neturėti pozicijos ir nesipriešinti neteisybei, melui, veidmainystei. Ir tikrai jokiu
būdu tai nereiškia silpnumo. Romumas neturi nieko bendro su inercija, sustingimu,
nesikišimu ir ištižimu. Jei žmogus nesugeba savo sieloje apvaldyti didelės, visaapimančios
aistros, jei nemoka ja gyventi, jis niekuomet neturės teisės kalbėti nei apie romumą,
nei apie nusižeminimą, nei apie švelnumą. Galime pridėti dar vieną pastabą prie
daugumos iškreipto šios dorybės vaizdo: romumas nėra charakterio požymis, priklausantis
nuo gautos prigimties. Izraelitų tautos vadas Mozė Šventajame Rašte apibūdinamas,
kaip labai kuklus žmogus, kuklesnis už bet ką kitą ant žemės veido. Tačiau
kaip tik tas kuklus asmuo savo karjerą pradėjo žmogžudyste, kuomet, pamatęs, kaip
egiptietis muša jo tautietį, puolė ginti silpnesniojo, ir dėl to buvo priverstas trauktis
tremtin. Negali būti jokios abejonės: Mozė pasižymėjo staigiu, agresyviu, grubiu
temperamentu. Tačiau jis tapo nuolankus, ir Dievas pasirinko jį savo tautos vadu
kaip tik dėl nuolankumo ir romumo, nes tai buvo vadas, kuris net ir pačiose dramatiškiausiais
momentais mokėjo valdyti situaciją su visu įmanomu švelnumu. Romumas nėra išeities
taškas. Jis pasiekiamas tik griežtu ir kantriu savęs tobulinimo darbu. Norint tapti
romiu, reikia padėti daug jėgų. Be jėgos švelnumas taip pat neįmanomas. Romumas
– tai apvaldyta, kontroliuojama jėga, reikalaujanti labai kritiškai ir griežtai vertinti
save pačius. Tiesa, kai kas sako, kad švelnumas – tai daugiau moterų bruožas.
Galima su tuo sutikti, tuo labiau, kad esu įsitikinęs, jog yra labai daug moterų,
pasižyminčių didele stiprybe, dažnai net nesisapnuojančia eilei vyrų. Nereikėtų
leistis apgaunamiems. Vadinamieji tvirtos rankos žmonės, kurie garsiai
šaukia, norėdami padaryti įspūdį ir taip paremti savo silpnokus argumentus, besitikintys,
kad juos pradės gerbti už jų demonstruojamą kietumą, kurie mano, kad jų žodžiai reikš
daugiau, jei bus išsakyti riksmais, iš tiesų yra labai silpni. Stiprus yra tik
romus žmogus, mokantis pasiekti savo tikslą, elgdamasis kukliai, tyliai, be prievartos
ir pakelto balso. Tie žmonės iš tiesų tampa nugalėtojais… Bent jau evangeline
prasme jie tikrai gali būti mūsų pavyzdžiu. (Mons. Adolfas Grušas)