2005-07-02 14:07:51

XIV eilinio sekmadienio Evangelija ir homilija


XIV eilinis sekmadienis. Evangelija Mt 11, 25 - 30
 
25
 Anuo metu Jėzus bylojo:
„Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams.
26 Taip, Tėve, nes tau taip patiko.
27 Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas,
nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti.
28 Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!
29 Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs,
nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.
30 Mano jungas švelnus, mano našta lengva“.
GALINGAS ROMUSIS

Pirmąjį šios dienos skaitinį, kalbantį apie romų ant asilo keliaujantį valdovą, Bažnyčia paprastai prisimena verbų sekmadienį, kuomet tai praktiškai paraidžiui pakartojo į Jeruzalę žengiantis Jėzus. Šiandien norėtųsi prisiminti tą Didžiosios Savaitės įvykį, kartu pamėginant suprasti, ką reiškia Jėzaus žodžiai, kuriuos skaitome šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje: Mokykitės iš manęs, nes aš esu romus ir nuolankios širdies.
Taip, Jėzus tą dieną į Jeruzalę įžengė, jodamas ant asilaičio, tačiau, vos tik atsistojęs kojomis ant žemės, atrodo, užmiršo visą romumą ir, apimtas švento pykčio, sukėlė sąmyšį šventovės prieangyje, jėga iš ten varydamas aukoms reikalingus daiktus pardavinėjačius prekeivius.
Ši savotiškos prievartos kupina scena sudaro absoliutų kontrastą švelniam, giedram susimąsčiusio Jėzaus, kuris su liūdesiu eina į Jeruzalę pasitikti mirties, paveikslui.
Taip pat ir kitomis progomis Išganytojo, ko gero, nebūtų galima pavadinti saldžių pokalbių mėgėju. Ne kartą Jis prabyla skaudžiais žodžiais į tuos, kuriuos nori pabarti ar padaryti kokį priekaištą, ir tie žodžiai panašūs ne į paglostymus, bet į akmenų krušą.
Kalbėdamas apie savo pasiuntinybę, Jis mini kalaviją, ugnį, jungą, akis graužiančią druską…
Ir kaip tik tas Žmogus sako savo klausytojams; Mokykitės iš manęs, nes aš esu romus ir nuolankios širdies
Tikrai būtų dėl ko apstulbti, tačiau praėjus primai nuostabai, pradedame suprasti, jog romumas ir nuolankumas nėra žodžiai, kuriais galėtume apibūdinti tik pasyvius, neturinčius vidinės ugnelės asmenis: be aistrų, be emocijų.
Įmanoma būti romiam ir turint tvirtą stuburą, mokant pastebėti ir piktintis situacija, kurios negalima daugiau pakęsti.
Romusis – tai ne iš anksto pasiduodantis, nepajėgus, nesugebantis spręsti problemų žmogus. Būti romiu – nereiškia neturėti pozicijos ir nesipriešinti neteisybei, melui, veidmainystei. Ir tikrai jokiu būdu tai nereiškia silpnumo.
Romumas neturi nieko bendro su inercija, sustingimu, nesikišimu ir ištižimu.
Jei žmogus nesugeba savo sieloje apvaldyti didelės, visaapimančios aistros, jei nemoka ja gyventi, jis niekuomet neturės teisės kalbėti nei apie romumą, nei apie nusižeminimą, nei apie švelnumą.
Galime pridėti dar vieną pastabą prie daugumos iškreipto šios dorybės vaizdo: romumas nėra charakterio požymis, priklausantis nuo gautos prigimties.
Izraelitų tautos vadas Mozė Šventajame Rašte apibūdinamas, kaip labai kuklus žmogus, kuklesnis už bet ką kitą ant žemės veido.
Tačiau kaip tik tas kuklus asmuo savo karjerą pradėjo žmogžudyste, kuomet, pamatęs, kaip egiptietis muša jo tautietį, puolė ginti silpnesniojo, ir dėl to buvo priverstas trauktis tremtin.
Negali būti jokios abejonės: Mozė pasižymėjo staigiu, agresyviu, grubiu temperamentu.
Tačiau jis tapo nuolankus, ir Dievas pasirinko jį savo tautos vadu kaip tik dėl nuolankumo ir romumo, nes tai buvo vadas, kuris net ir pačiose dramatiškiausiais momentais mokėjo valdyti situaciją su visu įmanomu švelnumu.
Romumas nėra išeities taškas. Jis pasiekiamas tik griežtu ir kantriu savęs tobulinimo darbu. Norint tapti romiu, reikia padėti daug jėgų. Be jėgos švelnumas taip pat neįmanomas.
Romumas – tai apvaldyta, kontroliuojama jėga, reikalaujanti labai kritiškai ir griežtai vertinti save pačius.
Tiesa, kai kas sako, kad švelnumas – tai daugiau moterų bruožas. Galima su tuo sutikti, tuo labiau, kad esu įsitikinęs, jog yra labai daug moterų, pasižyminčių didele stiprybe, dažnai net nesisapnuojančia eilei vyrų.
Nereikėtų leistis apgaunamiems.
Vadinamieji tvirtos rankos žmonės, kurie garsiai šaukia, norėdami padaryti įspūdį ir taip paremti savo silpnokus argumentus, besitikintys, kad juos pradės gerbti už jų demonstruojamą kietumą, kurie mano, kad jų žodžiai reikš daugiau, jei bus išsakyti riksmais, iš tiesų yra labai silpni.
Stiprus yra tik romus žmogus, mokantis pasiekti savo tikslą, elgdamasis kukliai, tyliai, be prievartos ir pakelto balso.
Tie žmonės iš tiesų tampa nugalėtojais…
Bent jau evangeline prasme jie tikrai gali būti mūsų pavyzdžiu.
(Mons. Adolfas Grušas)







All the contents on this site are copyrighted ©.