Tryliktojo eilinio sekmadienio Evangelija ir homilija

Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs. Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją. Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs. Kas priima pranašą dėl to, kad jis pranašas, gaus pranašo užmokestį. Kas priima teisųjį dėl to, kad jis teisusis, gaus teisiojo užmokestį. Ir kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam iš šitų žmonelių dėl to, kad jis yra mokinys, – iš tiesų sakau jums, – tasai nepraras savo užmokesčio. (Mt 10, 37-42)

KUNIGAS, KAIP VISI

Kartą šeimos narių tarpe kilo pokalbis apie vietos kunigą, kuris dėl savo keistoko būdo buvo užsitraukęs vyskupo nemalonę, ne kartą prajuokindavo parapiją ne pačiais sėkmingiausiais palyginimais savo pamoksluose. Kilusią diskusiją, kurioje buvo reiškiamos įvairios nuomonės, svyruojančios tarp pašaipos ir pasipiktinimo, nutraukė motina, pareikšdama:

- Jis yra kunigas, ir baigta.

Galbūt, kas nors pasakytų, jog toks požiūris pernelyg davatkiškas, iš anksto nurašantis visus kunigo trūkumus, nors iš tiesų taip nėra. Diskusijų nutraukimas nereiškia pateisinimo, bet visų pirma pagarbą tai Dievo malonei, kuri per kunigo asmenį ateina pas žmones. Tikriausiai toji šeimos motina irgi ne visame kame pritarė kunigo elgesiui, tačiau mokėjo įžvelgti, pagerbti ir įvertinti Dievo ir bendruomenės tarną.

Šis posakis labai sutampa su Išganytojo žodžiais, kuriuos girdėjome šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje. Ten Viešpats sako: Kas priima pranašą dėl to, kad jis pranašas, gaus pranašo užmokestį. Kas priima teisųjį dėl to, kad jis teisusis, gaus teisiojo užmokestį.

Susidaro įspūdis, kad vien kunigo šiais laikais nebepakanka. Tai nebėra titulas, kurį žmonės įvertintų. Priešingai: visiems reikia kažkokių papildomų įrodymų.

Kad kunigas būtų kur nors priimtas, pageidaujama jo vertę įrodyti dokumentais. Lemiamą reikšmę įgauna “ypatingi ženklai”, nors iš tiesų jie liudija tik išorę, o ne vidinį gyvenimą. Rūbas tada tampa svarbesnis už jį vilkintį asmenį, o priklausymas maldos grupei turi daug daugiau reikšmės, negu priklausymas Kristui. Simpatija vienam ar kitam bažnytiniam judėjimui, o tuo labiau priklausymas jam kai kurių žmonių požiūriu liudija visišką tokio kunigo patikimumą,

- Žinai, jis yra triskart daktaras, - visiems skelbia kunigo gerbėjai.

- Jis moka penkias kalbas (Tiesa, tai gali reikšti, jog jis sugeba pasakyti neprotingų dalykų ne vien tik savo gimtąja kalba)…

- Matėte, kaip gražiai jis kalbėjo per televiziją…

- Jam labai sekasi… Jis yra žinomas kunigas…

- Jis parašė… kalbėjo… pasirodė renginyje…

Atrodo, kad vien kunigystės neužtenka. Ji atrodo tokia maža, nuvilianti, galiausiai kelianti tam tikrą įtarimą: Jis kunigas, kaip ir visi… Įvertinama viskas, išskyrus kunigo pašaukimą…

Pažįstu krikščionių, kurie, prieš eidami atlikti išpažinties, norėtų ištirti savo nuodėmklausio šventumą, sužinoti, kokį mokslą jis yra baigęs ir, galiausiai, ar turi pakankamai psichologijos žinių, kad kalbėtų jiems tik taip, kad nesugadintų jų “šventos nuotaikos”. Tiesa, klausantis tokių pageidavimų, sunku atsikratyti minties, kad nuodėmių atleidimą kunigui suteikti eina jie patys.

Sutinku taip pat žmonių, kurie Dievo žodžio bažnyčioje klausosi, tarsi turėdami rankoje nuotolinio valdymo pultelį. Jei tai, ką jie girdi nuo altoriaus, nesutampa su jų lūkesčiais, jeigu jie nesijaučia glostomi ir liūliuojami, pasipiktina ir, geriausiu atveju, nukreipia savo mintis į svajones apie kasdieninį gyvenimą, o blogiausiu – išeina iš bažnyčios.

Kur jau tokiu atveju bekalbėti apie priimamą pranašą!…

Ko vis tiktai šių laikų žmogui reikėtų iš kunigo, ir kokio kunigo jie lauktų?

Užtenka, kad kunigas būtų su žmonėmis. Toks pat, kaip jie, bet drauge ir skirtingas.

Jis privalo dalinti ne savo išmintį, bet tai, kas jam nepriklauso, tai, ką jam patikėjo Dievas, ir per jo rankas turi pasiekti žmones.

Tikintiesiems nėra būtini kunigo moksliniai laipsniai. Jie kur kas labiau domisi, ar kunigas vis dar tebesimoko Evangelijos mokykloje.

Žmonės ne visuomet žino, kiek kalbų moka kunigas, tačiau jiems svarbu, kad galėtų būti suprasti ir suprastų tai, kas sakoma jiems.

Nėra būtina, kad kunigas reguliariai pasirodytų televizijoje ar būtų girdimas per radiją. Daug svarbiau, ar jis pasirodo tikinčiųjų namuose, ištikus nelaimei, atsiradus problemai ar tam, kad galėtų pasidalinti namus aplankiusiu džiaugsmu.

Vis tiktai atrodo, kad šiems laikams daugiau reikia ne “išskirtinių”, bet normalių (kas nereiškia vidutinybės!) kunigų. Žmonių, kurių karjera prasidėjo ir baigiasi tuo momentu, kuomet jie, mylėdami Kristų labiau už viską pasaulyje, nusprendė sekti jį, nepamiršdami kryžiaus, stengdamiesi paraidžiui skaityti Evangeliją ir šiomis dienomis. (Kun. Adolfas Grušas).