Jonas Paulius II - lenkų ir ukrainiečių taikintojas
Pagrindinis lenkų ir ukrainiečių tautų susitaikinimo kūrėjas ir asmuo labiausiai prisidėjęs,
kad šios dvi tautos atsisakytų praeities nuoskaudų ir kurtų naujus broliškus santykius,
buvo popiežius Jonas Paulius II. Ir lenkai, ir ukrainiečiai iandien visiškai atvirai
pripažįsta, jog jei ne Jono Pauliaus II raginimai, naujas abiejų tautų santykių istorijos
puslapis dar nebūtų atverstas.
Sekmadienį įvykęs lenkų ir ukrainiečių susitaikinimo
aktas yra dar vienas etapas pastaruoju metu vykusio proceso, kurį skatino abiejų šalių
vyriausybės ir visuomeniniai judėjimai, katalikų vyskupai ir, labiausiai, popiežius
Jonas Paulius II.
Jau prieš dvejus metus, 2003 metų liepos 11 dieną, Vakarų
Ukrainos Voluinės Pavlivka kaime įvyko Antrojo pasaulinio karo metais vykusių žudynių
aukų minėjimas bei lenkų ir ukrainiečių tautų susitaikinimo diena. Prieš šešis dešimtmečius,
1943 metų liepos 11 dieną, ukrainiečių nacionalistai išžudė visus to kaimo gyventojus
lenkus. Tai buvo pirmas brutalus pogromas, po kurio sekė kitos, beveik ištisus metus
trukios žudynės ir keršto veiksmai lenkų prieš ukrainiečius ir ukrainiečių prieš lenkus.
Ginkluotųjų grupuočių susirėmimuose, bet visų pirma brutaliuose pogromuose prieš civilius
gyventojus, buvo nužudyta daugiau kaip 50 tūkstančių žmonių. Taip pat ir vėliau, po
Antrojo pasaulinio karo pabaigos, smurtas nesiliovė. Dabartinėje Vakarų Ukrainoje
žiaurią pacifikaciją pravedė sovietų armija. O vakarinėje dabartinės valstybinės sienos
pusėje, Lenkijoje, nauja komunistinė lenkų valdžia beveik visus ukrainiečius, apie
pusė milijonų žmonių, deportavo į po karo Lenkijai prisikirtą Pomeraniją ir pietinę
Rytprūsių dalį.
Popiežius Jonas Paulius II, prieš dvejus metus minint Voluinės
žudynių šešiasdešimtąsias metines, Lenkijos ir Ukrainos vyskupams rašė:
Antrojo
pasaulinio karo sūkuriuose, kai reikėjo didesnio solidarumo ir tarpusavio pagalbos,
nelabosios jėgos užnuodijo žmonių širdis ir buvo pralietas nekaltas kraujas. Anų tragiškų
įvykių atminimas lenkų ir ukrainiečių širdyse dabar jau ima brandinti gilios sąžinės
sąskaitos būtinumą. Žmonės supranta, kad reikia susitaikinimo, kuris leistų nauju
žvilgsniu žiūrėti į praeitį ir dabartį. Mūsų neseniai pradėtas naujasis tūkstantmetis
reikalauja,- rašė Jonas Paulius II,- kad ukrainiečiai ir lenkai nebebūtų savo liūdnos
praeities vergai. Jeigu Dievas Kristuje mums atleido, tai tikintys žmonės privalo
sugebėti atleisti vieni kitiems patirtas skriaudas ir prašyti atleidimo už savo nusikaltimus.
Tik taip įmanoma kurti gyvybę, teisingumą, santarvę ir taiką gerbiantį pasaulį. Ypač
krikščionys yra pašaukti pripažinti praeities klaidas, kad pabustų sąžinės ir atsivertų
širdys tikram, pastoviam atsivertimui.
Savo laiške Jonas Paulius II taip pat
priminė, jog Didžiojo 2000-ųjų metų Jubiliejaus proga Bažnyčia išpažino savo vaikų
praeityje padarytas klaidas ir prašė už jas atleidimo. Atsiprašymas ir atleidimas
yra būtinos sąlygos, jei norime drąsiai ir su viltimi kurti naują meilės civilizaciją.
Tą patį Bažnyčia siūlo ir pasaulietinei visuomenei, ragindama visus susitaikyti, nes
be atleidimo neįmanomas teisingumas, be nuoširdumo neįmanomas bendradarbiavimas. Tai
ypač svarbu prisimenant mūsų atsakomybę už ateities žmonių kartas. Turime susitaikinę
auklėti tokią naują kartą, kurios nesąlygotų praeities kartų nesantaika ir nepasitikėjimas.
Dabar
šį ilgą ir skausmingą susitaikinimo procesą, kurį ryžtingai nuo pat pradžių rėmė ir
skatino Jonas Paulius II, vainikuoja šį sekmadienį Varšuvoje vykęs susitaikinimo aktas.
Panaši iškilmė, dalyvaujant lenkų ir ukrainiečių vyskupams, numatyta ateinantį sekmadienį
Lvove.