Dvyliktojo eilinio sekmadienio Evangelija ir homilija

Nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. Ką jums kalbu tamsoje, sakykite vidur dienos, ir ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų. Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare. Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. O jūsų net visi galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių.

Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, ir aš jo išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. (Mt 10, 26-33).

DIEVAS MUMYSE

Nebijokite!- sako Jėzus apaštalams.

Nebijokite nieko: nei žmonių, nei daiktų.

Bijokite Dievo.

Dievo turime bijoti ne todėl, kad Jis turi galią mus nubausti amžina bausme. Netgi sakyčiau, kad jeigu kas nors Dievo bijo tik dėl pragaro, kuriame gali atsidurti, toks žmogus jau yra “praradęs” Dievą, netekęs tikro santykiu su Dievu, nes žmogų su savo Kūrėju patikimai sujungia tik pasitikėjimas ir meilė. Dievas nieko neketina gąsdinti bausmėmis.

Kita vertus, Dievas rūpinasi kiekvienu plauku ant žmogaus galvos, todėl, atrodo, negali leisti, kad visas žmogus pražūtų amžinoje ugnyje. Jis rūpinasi pora žvirblių, tad, kaip mes manome, tikrai neapleis savo vaikų, nors jų elgesys ir nėra pats tinkamiausias.

Tikrai, ne dėl šių dalykų reikia bijoti Dievo.

Tenka bijoti, kad Viešpats mums patikės tokią pasiuntinybę pasaulyje, kuri įstums į nuolatinį pavojų, kad Dievas, nuolat sakantis: “Nebijokite”, tuo pat metu lieps išlikti ištikimiems tikrai ne pačiose ramiausiose situacijose. Jis ragina nebijoti, o vėliau, norėdami likti ištikimais Evangelijai, esame priversti nuolat išsigąsti tų, kurie mūsų nekenčia.

Kur mums pasisemti drąsos tose gyvenimo situacijose, kuomet jaučiame, jog Dievas susilaiko ir nedaro stebuklų, kad mus išvaduotų, kad nepasistengia pašalinti sunkumų, su kuriais susiduriame gyvenimo kelyje?

Manyčiau, kad atsakymą galime rasti šiame, šiek – tiek iš pirmo žvilgsnio neaiškiame šio sekmadienio Evangelijos ištraukos sakinyje: Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas jų nekrenta žemėn be jūsų Tėvo valios.

Egzegetai aiškina, koks pinigas čia vadinamas skatiku ir nurodo, kad tai buvo maždaug šešioliktoji žemdirbio dienos uždarbio dalis.

Tačiau kažkiek abejonių kelia pats vertimas.

Nelabai norėtųsi sutikti, kad dangaus Tėvas norėtų, kad bent vienas paukštelis įkliūtų į žabangus ar kad būtų suvalgytas. Taip mąstydami, mes galime prieiti iki absurdiškų pretenzijų Dievui, kad Jis, nors mūsų galvos plaukai suskaityti, leido nuplikti dar jaunam žmogui.

Graikiškas šios Evangelijos vietos tekstas yra paprastesnis. Jame sakoma: …be Tėvo.

Tokiu atveju, minimas tekstas skambėtų taip: Nė vienas iš jų nekrinta žemėn be Tėvo. Tai reikštų: Neįvyksta nieko, į ką nebūtų įsijungęs Tėvas, arba: Neįvyksta nieko, ko nežinotų Tėvas.

Visa tai iš pagrindų keičia situaciją.

Apaštalas, nežiūrint persekiojimų, pasipriešinimo ir paniekos, išlaiko pasitikėjimą, ramybę, ryžtą ir drąsą todėl, kad žino, jog į visa tai, ką jis veikia, yra įsijungęs Dievas. Dievas yra su mumis mūsų sunkumuose ir nemalonumuose, su kuriais susiduriame, gyvendami pagal Evangeliją.

Tiesa, mes pageidautume, kad Dievas būtų mūsų skydas, žaibolaidis, slėptuvė, priedanga, kuri sugertų visus smūgius, kad niekas net neįbrėžtų mūsų odos.

Tačiau Dievas yra mumyse. Jis priima visus smūgius, tačiau tai daro iš vidaus.

Mes norėtume, kad tikėjimas mus apgaubtų iš išorės, tuo tarpu tikėjimas mus verčia išeiti į išorę, tačiau turime nuolat prisiminti, kad kartu su mumis eina ir Dievas. Tikėjimas liepia mums atgręžti veidą visokiems pavojams, tačiau per tikėjimą į mūsų gyvenimą įeina taip pat ir Dievo Buvimas.

Atrodo, kad tai ir yra pats svarbiausias dalykas…

Mes tada tikrai galime nebijoti… (kun. Adolfas Grušas)