Popiežius Benediktas XVI aukojo Italijos eucharistinio kongreso uždarymo Mišias.
Popiežius Benediktas XVI sekmadienio rytą lankėsi pietrytinės Italijos Bari mieste
ir aukojo Mišias, kuriomis buvo užbaigtas šiomis dienomis vykęs Italijos eucharistinis
kongresas. Baryje aukotų Mišių metu sakytos homilijos pradžioje popiežius Benediktas
XVI priminė savo pirmtaką popiežių Joną Paulių II, kuris pats ruošėsi dalyvauti Italijos
eucharistinio kongreso uždaryme ir kuris, jau sunkiai sirgdamas, buvo paskyręs jam
turėjusį atstovauti kardinolą legatą. Jaučiame,- sakė popiežius Benediktas XVI,- kad
Jonas Paulius II yra kartu su mumis ir kad jis šlovina Kristų, Gerąjį Ganytoją, kurį
jis jau gali tiesiogiai kontempliuoti. Iš popiežiaus lūpų nuskambėjusi tokia frazė
– tai tarsi Jono Pauliaus II šventumo pripažinimo formulė. Priminsime, kad jau prieš
keletą savaičių popiežius Benediktas XVI davė leidimą pradėti Jono Pauliaus II skelbimo
šventuoju bylą, dispensuodamas nuo Kanonų teisės kodekso normos, reikalaujančios,
kad praeitų penkeri metai nuo kandidato į šventuosius mirties. Kaip tik šiomis dienomis
pranešta, kad Romos vyskupijai vadovaujantis kardinolas popiežiaus vikaras jau paskelbė
dekretą, kuriuo pradėta Jono Pauliaus II skelbimo šventuoju byla Romos vyskupijoje.
Toliau
savo ilgokoje homilijoje popiežius Benediktas XVI daugiausia dėmesio skyrė krikščionių
vienybei ir Eucharistijos sakramentui, kuris yra krikščionių vienybės laidas ir kartu
sąlyga. Kristus, kurį sutinkame Eucharistijos sakramente, yra tas pats ir Baryje,
ir Romoje, ir Europoje, ir Amerikoje, Afrikoje, Azijoje ir Okeanijoje. Jis yra vienas
ir tas pats visur ten, kur tik krikščionys švenčia Eucharistiją. O jei viena duona,
sako apatalas Paulius, tai ir mes daugelis, kurie dalijamės viena duona, esame vienas
kūnas. Taigi, išvada labai aiški: mes negalime būti vienybėje su Viešpačiu, jei nėra
vienybės tarp mūsų. Dėl to,- sakė popiežius,- būtent čia, šiame mieste, saugančiame
šventojo Mikalojaus relikvijas, šioje dialogo su Rytų krikščionimis žemėje, trokštu
vėl kartoti savo pagrindinį įsipareigojimą negailėti jėgų, kad būtų atkurta pilna
ir regima visų Kristaus išpažinėjų vienybė. Žinau, kad tam negana vien geros valios.
Reikia konkrečių veiksmų, kurie pasiektų sielas ir sujudintų sąžines, kad visus paskatintų
vidiniam atsivertimui, kuris yra būtina tikrojo ekumenizmo sąlyga.