Popiežius Benediktas XVI aukojo Italijos eucharistinio kongreso uždarymo Mišias.

Popiežius Benediktas XVI sekmadienio rytą lankėsi pietrytinės Italijos Bari mieste ir aukojo Mišias, kuriomis buvo užbaigtas šiomis dienomis vykęs Italijos eucharistinis kongresas. Baryje aukotų Mišių metu sakytos homilijos pradžioje popiežius Benediktas XVI priminė savo pirmtaką popiežių Joną Paulių II, kuris pats ruošėsi dalyvauti Italijos eucharistinio kongreso uždaryme ir kuris, jau sunkiai sirgdamas, buvo paskyręs jam turėjusį atstovauti kardinolą legatą. Jaučiame,- sakė popiežius Benediktas XVI,- kad Jonas Paulius II yra kartu su mumis ir kad jis šlovina Kristų, Gerąjį Ganytoją, kurį jis jau gali tiesiogiai kontempliuoti. Iš popiežiaus lūpų nuskambėjusi tokia frazė – tai tarsi Jono Pauliaus II šventumo pripažinimo formulė. Priminsime, kad jau prieš keletą savaičių popiežius Benediktas XVI davė leidimą pradėti Jono Pauliaus II skelbimo šventuoju bylą, dispensuodamas nuo Kanonų teisės kodekso normos, reikalaujančios, kad praeitų penkeri metai nuo kandidato į šventuosius mirties. Kaip tik šiomis dienomis pranešta, kad Romos vyskupijai vadovaujantis kardinolas popiežiaus vikaras jau paskelbė dekretą, kuriuo pradėta Jono Pauliaus II skelbimo šventuoju byla Romos vyskupijoje.

Toliau savo ilgokoje homilijoje popiežius Benediktas XVI daugiausia dėmesio skyrė krikščionių vienybei ir Eucharistijos sakramentui, kuris yra krikščionių vienybės laidas ir kartu sąlyga. Kristus, kurį sutinkame Eucharistijos sakramente, yra tas pats ir Baryje, ir Romoje, ir Europoje, ir Amerikoje, Afrikoje, Azijoje ir Okeanijoje. Jis yra vienas ir tas pats visur ten, kur tik krikščionys švenčia Eucharistiją. O jei viena duona, sako apaštalas Paulius, tai ir mes daugelis, kurie dalijamės viena duona, esame vienas kūnas. Taigi, išvada labai aiški: mes negalime būti vienybėje su Viešpačiu, jei nėra vienybės tarp mūsų. Dėl to,- sakė popiežius,- būtent čia, šiame mieste, saugančiame šventojo Mikalojaus relikvijas, šioje dialogo su Rytų krikščionimis žemėje, trokštu vėl kartoti savo pagrindinį įsipareigojimą negailėti jėgų, kad būtų atkurta pilna ir regima visų Kristaus išpažinėjų vienybė. Žinau, kad tam negana vien geros valios. Reikia konkrečių veiksmų, kurie pasiektų sielas ir sujudintų sąžines, kad visus paskatintų vidiniam atsivertimui, kuris yra būtina tikrojo ekumenizmo sąlyga.