Devintinių Evangelija ir homilija

Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“. Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ O Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“. (Jn 6, 51-58)

DIEVAS SU MUMIS

Devintinių procesija, kuri šios šventės proga palieka bažnyčių šventorius ir išeina į gatves, dabartiniais laikais vertinama labai nevienareikšmiškai. Kai kas laikosi nuomonės, kad toks viešas tikėjimo demonstravimas gali užgauti kitą tikėjimą išpažįstančiųjų ar visiškai netikinčių jausmus. Tiesa, klausantis šių priekaištų, niekaip negaliu atsikratyti jausmo, kad visa tai jau buvo kažkada girdėta, kai karingojo ateizmo sekėjai stengėsi, kad tikėjimas būtų uždarytas tik bažnyčios šventoriuje ir taptų vien asmeniniu tikinčio žmogaus siekiu.

Netrūksta priekaištautojų ir iš pačių bažnyčią lankančių žmonių tarpo, sakančių, jog tokia vieša procesija – tai daugiau išorinė apraiška, nieko neduodanti širdžiai, kad kur kas daugiau vertės turi jų pačių susikaupimas gamtoje, kur jie vieni gali pasikalbėti su Dievu.

Žinoma, toje procesijoje šių “tikinčiųjų” nebus. Geriausiu atveju jie žvilgsniais palydės nutolstančią procesiją ir Švenčiausiame Sakramente esantį Dievą, o po to eis Jo ieškoti laukuose, apsiribos ramiu poilsiu namuose arba pasinaudos poilsio dieną siūlomomis pramogomis.

Ko gero, kaip tik tokiais atvejais ir tenka kalbėti apie akimirkas, kuomet Dievas praeina pro mus, o mes Jo taip ir nepastebime…

Bet kokie priekaištai, keliami šios didelės šventės procesijai daugiau liečia pagarbinimo būdą, dalyvavimą bendroje maldoje, tačiau tikriausiai niekas niekuomet negalės paneigti tos svarbos, kurią turi suvokimas, kad šiame pasaulyje nesame vieniši, kad drauge su mumis visais sunkumais ir viltimis dalijasi taip pat ir Švenčiausiajame Sakramente pasilikęs Atpirkėjas. Be tokio suvokimo mūsų tikėjimas negali būti pilnas. Tuo mes išreiškiame, kad meldžiamės ne abstrakčiam po įvairiomis formomis besislepiančiam Dievui, tačiau bendraujame su Juo, kaip esančiu mūsų tarpe.

Kaip tik todėl tradicinė Devintinių procesija visuomet reiškė ne vien tik keliu praeinančius baltais rūbais apsirengusius dvasininkus ar pasipuošusius tos eisenos dalyvius, bet kartu buvo ir proga papuošti savo namus, kuo nors išreikšti pagarbą Švenčiausiajam Sakramentui, nors tai tebūtų ir nedidelis per langą nuleistas kilimėlis, už lango rėmų u˛kišta kukli gėlių puokštė ar paprasčiausiai švariai nuplautos durys.

Negera žmogui būti vienam,- tokius Dievui priskiriamus ˛od˛ius fiksuoja pirmoji Šventojo Rašto knyga. Iš tiesų dalyvavimas toje procesijoje ir yra tai, kas jungia žmones, kas leid˛ia jiems suprasti, jog jie yra Dievui brangūs, nežiūrint jų gyvenimo klaidų ir sunkumų. Tai šventė, kuomet suprantame, jog visi galime būti Dievui priimtini, jei tikrai to trokštame ir siekiame visa širdimi.

Devintinių procesija išeina į gatves, tuo pačiu liepdama ir kiekvienam mūsų neu˛sidaryti savyje, bet viešai paliudyti, kad esame su Dievu ir vieni su kitais. Tai reiškia, jog privalome neslėpti savo noro padaryti ką nors gero, kad privalome galvoti, kaip būti geresniais, patvirtinti, jog trokštame ka˛ko švaresnio ir savo širdyje.

Ko gero, Eucharistijos dėka žmonėms įmanoma sudaužyti kietą egoizmo, indiferentiškumo kiautą, kurį dabar jau išmokome užsiauginti, ir tas kiautas, deja, darosi vis storesnis. Neįmanoma gyventi, neturint vilties, jog pasaulis gali būti žmogiškesnis, teisingesnis, kad viena kita gėlė gali sužydėti ir dvasinėse dykumose…

Visa tai priklauso nuo to, ar mokėsime visi būti drauge prie savo Viešpaties, kuris eina mūsų gatvėmis, ar norėsime Jį taip pat įsileisti ir į savo širdis…

Devintinių iškilmė mus mintimis perkelia į Didįjį Ketvirtadienį, o iškilmingą procesiją galima lyginti su Kristaus kelione į Alyvų sodą ir ant kryžiaus. Negi ir šiais laikais mes turėtume į visa tai žvelgti tik iš tolo?… (kun. Adolfas Grušas)