Popiežiaus Benedikto XVI bendroji audiencija

Popiežius Benediktas XVI bendrosios audiencijos metu prisiminė savo pirmtaką popiežių Joną Paulių II, kuriam šį trečiadienį, gegužės 18 dieną, būtų sukakę 85 metai.

Norėčiau priminti, kad šiandien yra mūsų mylimo popiežiaus Jono Pauliaus II gimimo diena. Šiandien jau būtų sukakę 85 metai. Esame tikri, kad dabar jis iš dangaus į mus žiūri ir yra su mumis. Šia proga dėkojame Viešpačiui, kad mums davė šį didįjį popiežių ir dėkojame Popiežiui už visa, ką jis nuveikė ir ką iškentėjo.

Maždaug tą patį Benediktas XVI taip pat pakartojo lenkų kalba sveikindamas audiencijoje dalyvavusius maldininkus iš Lenkijos. Taip pat pažymėtina, kad šio trečiadienio bendrosios audiencijos metu popiežius Benediktas XVI pirmą kartą prabilo rusų kalba ir pasveikino arkivyskupo Tadeuszo Kondrusiewicziaus lydimą maldininkų grupę iš Rusijos.

Šio trečiadienio bendrosios audiencijos katekezėje buvo komentuojama 112 psalmė, kalbama Valandų liturgijos ciklo trečiosios savaitės sekmadienio pirmuose Mišparuose.

Šlovinkite Viešpatį! Šlovinkite, Viešpaties tarnai, šlovinkite Viešpaties vardą. Tebūna jo vardas šlovinamas ir dabar, ir per amžius. Nuo pat saulėtekio iki pat saulėlydžio Viešpaties vardas turi būti šlovinamas. Virš visų tautų išaukštintas Viešpats; jo garbė aukštesnė už dangų. Kas yra kaip Viešpats, mūsų Dievas, kuris sėdi aukštybėse, bet lenkiasi pamatyti, kas žemai - danguje ir žemėje? Jis pakelia silpną žmogų iš dulkių, ištraukia elgetą iš šiukšlyno, kad pasodintų su kilmingaisiais - su savo tautos didžiūnais. Suteikia namus bevaikei moteriai, padaro ją laimingą vaikų motiną. Šlovinkite Viešpatį!

Tai šlovinimo giesmė, aukštinanti išvadavimą iš faraono vergijos ir Izraelio džiaugsmą, kad gali laisvas Pažadėtoje žemėje tarnauti Viešpačiui. Tad neveltui šią psalmę judėjiškoji tradicija naudojo Velykų liturgijoje. Tautos išvadavimas iš vergijos, tiek socialine ir istorine prasme, tiek visų pirma dvasine prasme, buvo suprantamas kaip išvadavimo iš blogio ženklas. Dėkodama už istorinį išvadavimą iš faraono vergijos ir už nuolat vykstantį išvadavimą iš visų blogio formų, šia giesme tauta reiškia savo džiaugsmą, pasitikėjimą Viešpačiu ir dėkingumą. Pirmasis psalmės posmas šlovina Viešpaties vardą. Biblinėje kalboje „Viešpaties vardas“ reiškia patį Dievą, jo dalyvavimą žmonių istorijoje. Visas ˛mogaus gyvenimas, kiekviena akimirka, yra nuolatinis Viešpaties šlovinimas. Tai tarsi alsavimas nuolat kylantis iš žemės į dangų. Šiuo vertikaliu judėjimu psalmės autorius įveda į paties Dievo slėpinį, į Dievo transcendentiškumą ir, antrame posme, kalba apie Dievą, sėdintį aukštybėse, apie jo garbę aukštesnę už dangų. Tačiau Viešpats savo didybėje nemenkina tų, kurie yra žemiau jo. Priešingai, jis lenkiasi pamatyti kas žemai. Trečiajame posme sakoma, kad jis savo meilingą žvilgsnį nukreipia į žmogų. Dar daugiau – jis silpną žmogų pakelia iš dulkių, elgetą ištraukia iš šiukšlyno. Paprastam žmogui Dievas suteikia garbę sėdėti kartu su kilmingaisiais. Nevaisingai ir vienišai moteriai, kuri tų laikų visuomenėje buvo niekam nereikalinga, buvo laikoma nudžiūvusia šaka, Dievas leidžia tapti laiminga vaikų motina. Psalmės autoriaus šlovinamas Viešpats yra didingesnis ir garbingesnis už visus kūrinius, tačiau kartu jis yra labai artimas savo sukurtiems žmonėms, ypač tiems, kurie kenčia. Komentaro šiai psalmei pabaigoje popiežius Benediktas XVI atkreipė dėmesį į panašumus, šią psalmę siejančius su Mergelės Marijos „Magnificat“ giesme, kurioje irgi kalbama apie Dievą, kuris pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę. Marija radikaliau negu čia aptariamoje psalmėje, sako, jog Dievas galiūnus verčia nuo sosto ir išaukština nuolankiuosius.