Sekminėse Šventasis Tėvas Benediktas XVI pašventino 21 kunigą Romos vyskupijai.
Popiežiaus žodis vidudienio maldos proga.

Sekmadienį, Sekminių šventėje, Popiežius Benediktas XVI šv. Petro bazilikoje vadovavo šv. Mišių aukai ir pašventino kunigais 21 Romos vyskupijos diakoną.
Kartu su Šventuoju Tėvu Mišias aukojo popiežiaus vikaras Romos vyskupijai kardinolas Camillo Ruini, kiti Romos vyskupijos vyskupai pagalbininkai, kunigų seminarijų, kuriose mokėsi šventinamieji vadovybė ir parapijų, iš kurių kilę šventinamieji, klebonai.
Šeši iš naujai pašventintų kunigų mokėsi Romos vyskupijos didžiojoje kunigų seminarijoje, 9 – seminarijoje Redemptoris Mater, kiti priklauso diecezinės teisės vienuolinėms kongregacijoms.
Romos didžiosios kunigų seminarijos rektorius Vatikano Radijo bendradarbiui užtikrino, kad savo auklėtiniams, neopresbyteriams, pasistengė paaiškinti, jog didžiausias iššūkis, laukiantis jų kunigiško gyvenimo kelyje yra paliudyti tikėjimą šiandieninėje visuomenėje, kuri nebepriima kaip anksčiau – spontaniškai ir tarsi savaime suprantamai – tikėjimo vertybių. Tikėjimą paliudyti ir jį patraukliai perteikti kitiems – pagrindinis šiandieninio kunigo uždavinys.
Savo homilijoje kreipdamasis į šventinamuosius ir į iškilmę susirinkusiuosius, Šventasis Tėvas Sekminių slėpinį susiejo su naujai pašventintų kunigų pradedama tarnyste.
“Prisikėlęs Viešpats ateina pro užrakintas duris ir pasveikina mokinius dukart sakydamas: “Ramybė jums!” Mes vis stengiamės uždaryti duris; vis norime užsitikrinti saugumą ir visai nenorime, kad mus kas nors ir net pats Dievas trukdytų. Todėl reikia nuolat melsti, kad Viešpats ateitų pas mus nugalėdamas visus užraktus ir ištartų savo pasveikinimo žodžius. “Ramybė jums!” – šie Viešpaties pasveikinimo žodžiai yra tarsi jo paties statomas tiltas tarp žemės ir dangaus. Tuo tiltu jis nusileidžia pas mus, o mes galime tuo ramybės tiltu užkopti pas jį. Tuo pačiu tiltu mes pasiekiame savo artimą, kuriam reikia mūsų pagalbos. Nusižemindami su Kristumi, mes pakylame iki jo ir iki Dievo: Dievas yra Meilė ir todėl pasilenkimas, nusižeminimas, kurio reikalauja meilė, tuo pat metu yra tikrasis pakilimas. Būtent nusižemindami mes pasiekiame Jėzaus Kristaus aukštumas, tikrąsias žmogiškumo aukštumas”.
Po Viešpaties ramybės pasveikinimo sekė du svarbūs dalykai: Viešpats nori, kad jo misiją tęstų mokiniai ”Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu”. Po to kvėpė į mokinius tardamas: “Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite – sulaikytos”. Kvėpdamas į mokinius, Viešpats jiems duoda Šventąją Dvasią.
Brangūs šventinamieji,- toliau tęsė Popiežius,- tuo būdu sekminių žinia skirta tiesiogiai jums. Sekminių įvykis kalba apie jus ir jums. Kiekvienam iš jūsų asmeniškai Viešpats sako: Ramybė jums – ramybė tau! Ir taip sakydamas Viešpats dovanoja ne ką nors kita, bet save patį.
Su Kristaus suteikta Dvasia homilijoje Šventasis Tėvas susiejo eucharistijos ir atgailos sakramentus, linkėdamas neopresbyteriams būtent per šiuos sakramentus nešti Kristaus ramybę pasauliui.
Galiausiai Šventasis Tėvas pavedė naujuosius kunigus Viešpaties Motinos globai, prisakydamas iš jos mokytis mylėti Kristų ir leistis nuolat atnaujinamiems jos motiniškos meilės.
Šventimų apeigos dėl šventinamųjų gausumo šiek tiek užsitęsė, tad popiežius Benediktas XVI vidudienio maldai su Šv. Petro aikštėje susirinkusiais maldininkais savo darbo kabineto lange pasirodė po vidurdienio praėjus beveik 20 min.
Plojimais buvo nutrauktas Šventojo Tėvo atsiprašymas, kad pavėlavo vidudienio maldai dėl užsitęsusių Mišių, kuriose, Šv. Tėvo žodžiais tariant, jis su džiaugsmu pašventino 21 naują kunigą.
Tai šventės diena Romos Bažnyčiai,- toliau tęsė popiežius,- ir naujiesiems kunigams – tai jų ypatingos sekminės. Juos dar kartą sveikinu ir meldžiu, kad Šventoji Dvasia juos visada lydėtų kunigiškoje tarnystėje. Dėkokime Dievui už naujus kunigus ir melskime, kad Romoje o taip pat visame pasaulyje išsiskleistų ir subręstų gausūs ir šventi pašaukimai kunigystėn,- kvietė popiežius tikrai gausiai į Šv. Petro aikštę susirinkusius maldininkus.
Laimingas Sekminių ir kunigų šventimų sutapimas man duoda progą pabrėžti neišardomą ryšį Bažnyčioje tarp Dvasios ir institucijos. Apie tai kalbėjau praeitą šeštadienį ingreso į Romos Vyskupo Katedrą Šv. Jono bazilikoje Laterane proga. Katedra ir Dvasia yra glaudžiai susijusi tikrovė, taip kaip ir charizma bei šventimais gauta kunigystė. Be Šventosios Dvasios Bažnyčia liktų tik grynai žmogiška organizacija, apsunkusi nuo savo struktūrų. Tačiau Dievo planuose Dvasia paprastai pasinaudoja žmonėmis ir veikia istorijoje. Būtent todėl Kristus, įsteigęs Bažnyčią ant apaštalų, susibūrusių aplink Petrą pamato ją praturtino Šventosios Dvasios dovana. Kad Dvasia amžių bėgyje Bažnyčią stiprintų ir vestų į tiesos pilnatvę. Tegu bažnytinė bendruomenė bus visada atvira ir klusni Šventosios Dvasios veikimui, kad būtų žmonėms tikėtinu ženklu ir Dievo veikimui tinkamu instrumentu!
Tą palinkėjimą paveskime Švenčiausiosios Mergelės užtarimui. Šventoji Dvasia, kuri Nazarete nužengė ant jos, kad padarytų ją Įsikūnijusio Žodžio Motina, šiandien nužengė ant užgimstančios Bažnyčios, susispietusios apie Mariją Vakarienbutyje. Su pasitikėjimu kreipkimės į Švenčiausiąją Mergelę, kad išmelstų Dvasios malonių mūsų dienų Bažnyčiai.