Gegužės 13-oji - Fatimos Švč. Mergelės Marijos diena

Gegužės 13 diena - tikrai išskirtina šio mėnesio kalendoriuje dėl įvairių sukakčių ir įvykių metinių paminėjimų. Gegužės 13 sukanka 5 metai, kai Fatimoje Popiežius Jonas Paulius II paskelbė palaimintaisiais Jacintą ir Pranciškų Marto – du portugalų vaikus, kurie, kartu su savo pussesere Liucija, 1917 metais regėjo jiems apsireiškusią Švenčiausiąją Mergelę Mariją. Jonas Paulius II 2000-aisiais, Didžiojo Jubiliejaus metų vizitui į Portugaliją ir Fatimos piemenėlių beatifikacijai parinko gegužės 13-ąją dėl to, kad kaip tik šią dieną minimos metinės nuo pirmojo Marijos apsireiškimo Fatimoje. Taigi šiemet jau 88-osios Marijos apsireiškimo metinės. Gegužės 13-oji reikšminga ir dėl kitos sukakties: prieš 24 metus – 1981-ųjų gegužės 13-ąją, Šv. Petro aikštėje, bendrosios audiencijos metu, turkų teroristas Ali Acga šovė į Popiežių Joną Paulių II, kuris visada buvo įsitikinęs, kad jam gyvybę išgelbėjo Fatimoje apsireiškusi Mergelė Marija. Prieš pat Jono Pauliaus II mirtį pasirodžiusiojo jo knygoje „Atmintis ir tapatybė“, knygos paskutiniame skyriuje, Jonas Paulius II ir buvęs jo sekretorius arkivyskupas Stanislaw Dziwisz pasakoja apie atentatą ir su juo susijusias aplinkybes.
Pagaliau prieš 5 metus, 2000 gegužės 13-ąją, Tikėjimo mokslo kongregacija, kuriai vadovavo kardinolas Ratzingeris - dabartinis popiežius Benediktas XVI, buvo įpareigota parengti atitinkamą tekstą, kuriuo būtų viešai pranešama, ką Mergelė Marija sakė trims vaikams Fatimoje. Buvo atskleista vadinamoji Trečioji Fatimos paslaptis.
Toliau mūsų laidoje plačiau apžvelgsime šias sukaktis.
Pirmiausiai apie Marijos apsireiškimus Fatimoje. 1917 m. gegužės 13-ąją, Portugalijoje, nuošalioje Fatimos vietovėje, trims piemenėliams Liucijai dos Santos, Pranciškui Marto ir Jacintai Marto pasirodė Švenčiausioji Mergelė Marija. Apreiškimai kartojosi kas mėnesį iki spalio 13 dienos. Viename iš pasirodymų Marija vaikams sakė, jog ji yra Rožančiaus karalienė, ragino melstis ir atgailoti. Bažnyčia dar 1930 metais oficialiai patvirtino apsireiškimų tikrumą ir ne tik leido, bet ir visaip skatino pamaldumą į Fatimos Mariją, Rožančiaus karalienę.
Liucija buvo vyriausia iš trijų regėtojų. Jai tada buvo 10 metų; Pranciškui – 9; Jacintai – 7. Trys vaikai, iš netoliese esančio Aljustrel kaimo, Fatimoje ganė avis. 1917-ųjų gegužės 13-ąją, kaip kiekvieną dieną, visi trys kartu sukalbėję Rožinio dalį, apie vidudienį pamatė akinančią šviesą. Iš pradžių vaikai pamanė, kad tai žaibas. Bet šviesa negeso ir, staiga, joje pasirodė moteris spindinčiais baltais rūbais su rožančiumi rankoje. Švenčiausioji Mergelė vaikams sakė, kad jei žmonija neatsivers, ją ištiks didelės nelaimės; ragino kalbėti Rožinį, melstis už taiką ir už nusidėjėlių atsivertimą. 1917 metų gegužės 13-ąją įvykusio pirmojo apsireiškimo metu, Marija paprašė vaikų grįžti į tą pačią vietą po mėnesio. Birželio 13-ąją vaikai vėl susitiko su Marija. Apsireiškimas vėl pasikartojo liepos 13-ąją. Per tą laiką gana plačiai pasklido garsas apie Marijos apsireiškimus. Vaikų pasakojimai apie jų regėtą moterį skaisčiai spindinčiais rūbais suerzino vietos valdžią. Artimiausio miesto – Villa Nova de Ourem meras įsakė vaikus suimti ir bandė įtikinėti, kad Marijos apsireiškimų istorija tai tik paauglių prasimanymai. Trys piemenėliai negalėjo susitikti su Marija sutartu laiku rugpjūčio 13-ąją, nes buvo įkalinti. Tačiau vos atgavusiems laisvę trims vaikams Marija apsireiškė rugpjūčio 19 dieną. Paskui – rugsėjo 13-ąją ir, galiausiai, paskutinis apsireiškimas įvyko spalio 13-ąją. Garsas apie apsireiškimus buvo pasklidęs jau toli už Portugalijos ribų. 1917 metų spalio 13-ąją į Fatimą susirinko apie 70 tūkstančių tikinčiųjų ir smalsuolių. Tą dieną Marija vaikams pasakė, kad ji yra Šventojo Rožančiaus karalienė ir ragino karštai melstis už žmonijos išsigelbėjimą. Apsireiškusią Mergelę Mariją matė tik trys vaikai. Septyniasdešimties tūkstančių žmonių minia, nors neregėjo Mergelės Marijos, matė apsireiškimą lydėjusius kitus nepaprastus reiškinius: saulės diskas nusidažė ryškiai raudona spalva, atrodė, kad saulė dideliu greičiu skrieja link žemės. Ir tai nebuvo tik įvykio dalyvių haliucinacija, nebuvo kažkokia kolektyvinė psichozė. Tas nepaprastas, meteorologijos dėsniams prieštaraujantis reginys buvo nufotografuotas ir nuotraukose užfiksuotus vaizdus galima matyti ir šiandien.
Trys vaikai, savo nepaprastą religinę patirtį išgyveno vaikiškai, bet tai nereiškia, kad dėl to jai stokotų rimtumo ir autentiškumo. Ypač mažasis Pranciškus Marto labai sielojosi, kad žmonės savo elgesiu įžeidžia Jėzų. Pasibaigus Marijos apsireiškimams jis karštai meldėsi ir kitiems aiškino, kad savo malda nori paguosti ir nuraminti įžeistą Jėzų. Pranciškaus seseriai Jacintai greit buvo lemta daug kentėti. Beveik dvejus metus trukusią ligą maža mergaitė pakėlė kupina herojiškos ramybės, savo skausmus aukodama, kaip Marija prašė, už pasaulio taiką ir nusidėjėlių atsivertimą. Pranciškus mirė 1919-aisiais, sulaukęs vienuolikos metų. Jacinta – 1920-aisiais, nesulauksi nė dešimties metų. Vyriausioji, Liucija, sulaukusi 18-os stojo į vienuolyną. Pirmiausiai pas daratietes, o 1948 metais Liucija perėjo pas karmelites. 2000-aisiais metais prieš Pranciškaus ir Jacintos beatifikacijos Mišias, Fatimos bazilikos zakristijoje, Jonas Paulius II susitiko su seserimi Liucija – tai ir buvo jų paskutinis susitikimas šioje žemėje. Šiemet jie susitiko Danguje: vasario 13 dieną sesuo Liucija mirė. Netrukus, po pusantro mėnesio, į Amžinybę iškeliavo ir Jonas Paulius II.
Iki 2000 metų vis dar buvo neatskleista vadinamoji Trečioji Fatimos paslaptis: ją žinojo sesuo Liucija, Popiežius Jonas Paulius II ir Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas – dabartinis popiežius Benediktas XVI. Smalsuolių ir sensacijų ieškotojų nusivylimui, nebuvo slepiama nieko sensacingo, jokių būsimų pasaulinių sukrėtimų. Marija stengiasi vesti žmones prie savo Sūnaus. Čia ir glūdi visa paslapties esmė. Marija pasirodė piemenėliams, didžiajam pasauliui nežinomiems vaikams, ne tam, kad sukeltų sensaciją, bet per kad per šių mažutėlių liudijimą paragintų pasaulį į atsivertimą.
Bažnyčia ir šiandien ragina išgirsti Fatimos Marijos kvietimą: atgailauti, melstis už Bažnyčią, už kunigų šventumą, už nuodėmėje gyvenančių žmonių atsivertimą ir už pasaulio taiką...
Vadinamoji Fatimos paslapties trečioji dalis: vienos iš trijų piemenėlių, mačiusių 1917 metais apsireiškusią Mergelę Mariją, sesers Liucijos, užrašyti regėjimai. Tai trumpas tekstas portugalų kalba, Fatimos vyskupo prašymu, sesers Liucijos parašytas 1944 metais, perduotas Popiežiui ir iki 2000 metų laikytas paslaptyje. Fatimos paslaptis daugiau nei 5 dešimtmečius kurstė žmonių smalsumą, skatino visokius spėliojimus ir apaugo apokaliptinėmis legendomis, dėl to ir jos pristatymas susilaukė didelio žiniasklaidos dėmesio.
Štai kiek sutrumpintas, laisvas sesers Liucijos užrašyto regėjimo teksto vertimas:
Matėme Švenčiausiąją Mergelę ir, šalia jos, kiek aukščiau, angelą, kairėje rankoje laikantį ugnies kalaviją, kuris, atrodė greit padegs visą pasaulį. Tačiau liepsnos geso nuo spindėjimo, sklindančio iš Mergelės Marijos dešinės rankos. Angelas dešine ranka parodė į žemę ir garsiai tarė: atgaila, atgaila, atgaila! Matėme vyskupą, dėvintį baltais rūbais. Supratome, kad tas vyskupas, tai Šventasis Tėvas. Drauge su juo ir kiti vyskupai, kunigai, vienuolės ir vienuoliai kopė į statų kalną, kurio viršūnėje buvo kryžius, suręstas iš netašytų ąžuolinių rąstų su žieve. Prieš kopdamas į kalną, Šventasis Tėvas, visas drebantis ir svyruojantis, slegiamas skausmo ir kančios, ėjo per pusiau sugriautą didelį miestą ir meldėsi už sielas mirusiųjų, kurių lavonai gulėjo pakelėje. Užkopęs ant kalno jis parpuolė ant kelių prie to didelio kryžiaus ir jį nužudė būrys kareivių, kurie šaudė kulkomis ir strėlėmis. Lygiai taip buvo nužudyti ir vyskupai, kunigai, vienuoliai ir daug pasauliečių, įvairių luomų ir skirtingos kilmės vyrų ir moterų. Prie kryžiaus buvo du angelai, kurie į stiklinius indus sėmė kankinių kraują ir juo šlakstė prie Dievo besiartinančias sielas.
Tikėjimo Mokslo kongregacija parengtame dokumente pabrėžė, jog šios, sesers Liucijos parašytos eilutės, yra pranašiška vizija, kurią aiškinantis ar interpretuojant reikia ir tam tikro pasirengimo, ir kartu atitinkamo nusiteikimo, kuriame nevyrautų tik noras įžvelgti kažką sensacingo. Kaip liudija paskelbtas tekstas, Mergelė Marija Fatimoje vaikams pranešė apie Bažnyčios laukiančius persekiojimus. Užuomina apie pasikėsinimą į Popiežiaus gyvybę pranašystėje susieta su pasikėsinimais į daugelio vyskupų, kunigų ir tikinčių pasauliečių gyvybes. Daugiausiai prievartos tikintieji patyrė iš ideologinių sistemų, atvirai kovojusių su krikščionybe ir netgi viešai skelbusių, jog jos siekiančios išrauti iš žmonių ir krikščionišką tikėjimą, ir bet kokias kitas religingumo apraiškas.
Mergelė Marija vaikams Fatimoje apsireiškė 1917 metais, vykstant Pirmajam pasauliniam karui. Jau pirmoje ir antroje Fatimos paslapties dalyse, kurios buvo paskelbtos anksčiau, kalbama apie karą kaip nuodėmės pasekmę. Po pirmojo karo, turėjo sekti kitas – dar baisesnis. Buvo kalbama ir apie Rusiją, kurioje įsivyraus Dievo priešai ir kad bedieviška Rusija persekios krikščionis, naikins tautas ir valstybes. Jei žmonija atsivers, ypač jei Rusija bus paaukota Nekalčiausiajai Marijos širdžiai, pasaulis susilauks Dievo gailestingumo. Trečiojoje dalyje kalbama apie krikščionių – vyskupų, kunigų ir pasauliečių kankinimą ir žudymą. Taip pat ir apie pasikėsinimą į Popiežiaus gyvybę. Kai 1944 metais Liucijos parengtas regėjimų aprašymas buvo įteiktas Popiežiui Pijui XII, jis, kaip Mergelė Marija prašė, paaukojo Rusiją jos Nekalčiausiajai Širdžiai. Vis dėlto, Pijus XII nusprendė neskelbti tos regėjimų dalies, kurioje kalbama apie būsimus dalykus. Juo labiau, kad tais laikais pusėje Europos ir daugelyje kitų kraštų krikščionys buvo persekiojami ir nesimatė persekiojimų galo. Taip pat ir kiti Popiežiai susipažinę su paslapties tekstu nesiryžo jo skelbti.
Svarbus Fatimos paslapties trečiosios dalies elementas yra pasikėsinimas į Popiežiaus gyvybę. Popiežius Jonas Paulius II iki 1981 metų gegužės 13 dieną įvykusio pasikėsinimo į jo gyvybę, nebuvo skaitęs sesers Liucijos teksto. Šv. Tėvas jį perskaitė po pasikėsinimo. O po metų, 1982-ųjų gegužės 13-ąją nuvyko į Fatimą dėkoti Marijai už išgelbėtą gyvybę. Šv. Tėvas nuvežė į Fatimą chirurgų iš jo kūno išimtą kulką.
Tai, kad Popiežius Jonas Paulius II Jubiliejaus metais nusprendė išviešinti lig tol paslaptyje laikytą Fatimos paslapties dalį, galėtų būti interpretuojama kaip pasitikėjimo žmonijos ateitimi ženklas. Marija Fatimoje sakė, kad Rusijoje bedievių valdžia pasibaigs, kad tauta grįš prie tikėjimo ir kad Rusijai atsivertus prasidės taikos metas. Žinoma, pasižvalgius po dabartinį pasaulį, sunku teigti, kad krikščionys visur jau atgavo laisvę ir kad jie niekur nepersekiojami. Bet antra vertus, pastaraisiais metais įvyko didžiuliai pasikeitimai, kurie patvirtina, jog po didelės priespaudos, ateis geresni laikai.
***
Klausant mūsų pasakojimo apie penktadienį vykusius popiežiaus Benedikto XVI susitikimus ir jo paskytas kalbas, lengva pastebėti, kad visur dabartinis Šventasis Tėvas su didele pagarba mini savo Pirmtaką Joną Paulių II. Dar daugiau – gegužės 13-ąją paskelbia, jog nedelsiant pradedama Jono Pauliaus II kanonizacijos byla.
Jau vakarykštėje laidoje minėjome, jog gegužės 13 buvo svarbi diena Jono Pauliaus II gyvenime: prieš 24 metus, 1981 metų gegužės 13 buvo pasikėsinta į Popiežiaus Jono Pauliaus II gyvybę. Prieš pat mirtį pasirodžiusioje knygoje „Atmintis ir tapatybė“ pirmą kartą taip aiškiai Jonas Paulius II prakalbo apie pasikėsinimą į jo gyvybę Petro aikštėje. Būtent šios knygos paskutiniame skyriuje pats Šventasis Tėvas ir jo sekretorius arkivyskupas Stanislaw Dziwisz pasakoja apie atentatą ir su juo susijusias aplinkybes.
Popiežius Jonas Paulius II buvo ne kartą pareiškęs, kad jam gyvybę 1981 m. gegužės 13 d. išgelbėjo Dievo Motina, kurios apsireiškimo Fatimoje dieną ir buvo įvykdytas šis nusikaltimas. Po pasikėsinimo išgijęs Popiežius nuvyko į Fatimą padėkoti Dievo Motinai už išgelbėjimą; jo prašymu į Švč. Mergelės Marijos statulos karūną buvo įmontuota jį kliudžiusi kulka.
Su Fatimos Marijos apreikšta vadinamąja trečiąja Fatimos paslaptimi savo „nesėkmę“ sieja ir pasikėsintojas Ali Agca, nežinia, apsimetęs, ar iš tikrųjų įtikėjęs savo ypatinga paskirtimi toje paslaptyje ir Dievo planuose. Beje, pirmosiomis vasario dienomis, per savo advokatą dabar Turkijoje kalintis Agca pasiuntė laišką Gemelli klinikoje besigydžiusiam Jonui Pauliui II, linkėdamas pasveikti, pridurdamas, kad ir jis kenčia dėl savo dalies visuotiniame Dievo plane ir dėkodamas, kad 2000 metais Popiežius atskleidė trečiąją Fatimos paslaptį.
Š.m. vasario 13-ąją, mirus Fatimos regėtojai seseriai Liucijai, Ali Agca paskelbė naują „atvirą laišką Vatikanui“, nurodydamas, kad Fatimos paslaptys susijusios su artėjančia pasaulio pabaiga, ir reikalaudamas, kad Vatikanas atskleistų kažkokio Antikristo tapatybę.
Jono Pauliaus II knygos pristatyme Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas kardinolas Jozef Ratzinger, dabartinis popiežius Benediktas XVI, beje patvirtino, kad ir anksčiau gaudavo turko teroristo laiškų, kuriuose jis prašydavo išsamiau paaiškinti jo ryšį su Fatimos paslaptimi. Tačiau kaip yra gerai žinoma, vienintelis Agca ryšys su Fatima yra gegužės 13-oji diena. Jo apmąstymai nepakilo į moralinį lygį, jis nekėlė sau blogio ir gėrio problemos bet apsiribojo tik faktu, kad jam kažkas sukliudė įvykdyti užmačias. Vienintelis Ali Agca interesas buvo suprasti kodėl jam nepavyko nužudyti popiežiaus.
Toliau pateikiame paskutiniojo Jono Pauliaus II knygos “Atmintis ir tapatybė“ skyriaus, pavadinto „Kažkas nukreipė tą kulką...“, kai kurių vietų vertimą.
JONAS PAULIUS II - „1983-aisiais, kalėdiniu laikotarpiu aplankiau pasikėsintoją kalėjime. Ilgai kalbėjomės. Ali Agca, kaip visi tvirtina, yra profesionalus žudikas. Reiškia, kad pasikėsinimas nevyko jo iniciatyva, kažkas kitas pasikėsinimą suplanavo, kažkas jam pavedė jį įvykdyti. Per visą pokalbį buvo labai aišku, kad Ali Agca ir toliau savęs klausė, kaip galėjo nepavykti pasikėsinimas. Juk padarė viską, ką turėjo padaryti iki smulkiausių detalių. Ir vis tik auka išvengė mirties. Kaip šitai galėjo atsitikti?
Įdomu, kad tas nerimas jį atvedė iki religinės problemos. Klausinėjo, apie Fatimos paslaptį ir kur slypi jos esmė. Tai ir buvo didžiausias jo susidomėjimo objektas; pirmiausiai norėjo viską sužinoti.
Gal per šiuos klausimus jis norėjo parodyti, kad supratų tikrai svarbų dalyką. Turbūt Ali Agca nujautė, kad virš jo sugebėjimų šaudyti ir žudyti yra kažkokia viršesnė jėga. Tada pradėjo ieškoti. Aš jam linkiu, kad surastų.
STANISLAW DZIWISZ - „Pavadinčiau Dangaus dovana stebuklingą Šventojo Tėvo sugrįžimą į gyvenimą ir sveikatos atgavimą. Žmogiškoje plotmėje pasikėsinimas taip ir liko paslaptimi. Neišaiškino nieko nei teismas nei ilgas pasikėsintojo kalinimas. Esu Šventojo Tėvo apsilankymo kalėjime liudytojas. Popiežius jam viešai atleido jau pirmojoje savo kalboje po pasikėsinimo. Iš kalinio neišgirdau žodžių: „prašau atleisti“. Jį domino tik Fatimos paslaptis.Šventasis Tėvas keletą kartų buvo priėmęs pasikėsintojo motiną ir artimuosius, apie jį pasiteiraudavo kalėjimo kapelionų.
Dieviškoje plotmėje paslaptį sudaro visas to dramatiško įvykio vyksmas. Pasikėsinimas susilpnino Šventojo Tėvo sveikatą ir jėgas, bet nesustabdė jo apaštališkosios tarnystės Bažnyčioje ir pasaulyje veiksmingumo.
Manau nebus perdėta šiuo atveju pritaikyti posakį: „Sanguis martyrum semen christianorum“ – „kankinių kraujas krikščionių sėkla“. Turbūt reikėjo to kraujo Šv. Petro aikštėje, toje pačioje pirmųjų krikščionių kankinystės vietoje.
Be jokios abejonės, pirmasis vaisius, išaugęs iš tos kraujo sėklos buvo visos Bažnyčios vieninga malda už popiežių. Per visą naktį po atentato į audienciją susirinkę maldininkai ir prisidėję prie jų gausūs romiečiai meldėsi Šv. Petro aikštėje. Sekančiomis dienomis pasaulio bažnyčiose buvo aukojamos šv. Mišios ir meldžiamasi popiežiaus intencija. Pats Šventasis Tėvas sakydavo, jog jam sunku nesijaudinti prisimenant tuos dalykus.
Jonas Paulius II jautė gilų dėkingumą visiems. Visiems, kurie aną gegužės 13-ąją susivienijo maldoje ir visiems, kurie ištvėrė maldoje per visą jo pontifikatą.